Praėjo, praėjo..

Perrašinėju žodžius rašytus prieš savaitę- penktadienį, ant nuplėšto popieriaus lakštelio...

Mergina ilgais, garbanotais plaukais, paryškintomis lūpom, džinsiniais marškiniais kaip ir kiekvieną kartą krizena iš kažko su kita, per daug savimi pasitikinčia mergina, vilkinčia smėlio arba kreminės spalvos drabužius nuo galvos iki kojų. Jos plaukai juodi, šiek tiek garbanoti ar susivėlę, jos lūpos ryškiai raudonos. Man iškrenta iš rankų popierinis kavos puodelis, kurį nepagailėjusi monetų, kelių svarų, nusipirkau šįryt. Dar prieš valandą stovėjau universiteto tualete. Pažvelgus į veidrodį išsigandau. Išbalusi būtybė, susivėlusiais plaukais. Aš karščiuoju. Jaučiu kaip karštis užplūsta ir vėl nuslūgsta. Akys pasidaro drėgnos. Vyriškis su mėlynais nutrintais sportbačiais. Tamsiai mėlynais džinsais. Tamsiai rudais marškiniais. Jo britiškas akcentas toks raminantis...

Autobuse moteris su smėlio spalvos paltu ir tobulu manikiūru. Jos nagai net švyti raudoniu. Ji dar kartelį preciziškai nužiūri savo rankas. O aš negaliu atitraukti akių, nes galbūt nesu mačiusi moters tokiame amžiuje su tobulu, ryškiai raudonu manikiūru. Žaviuosi.

Kitas autobusas pavadintas vienas aštuoni devyni, vežantis į Oksfordo gatvę arba kitas autobusas C vienuolika, abu važiuoja į skirtingas puses, bet abu man tinka. Stebiu moterį stovinčią stotelėje, autobusas po truputį tolsta. Matau kaip ji išsitraukia cigarečių pakelį, praplėšia pakuotę, išsitraukia vieną cigaretę, uodžia jos kvapą. Moteris uodžianti tabaką. Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti nepatraukli, jos tamsoka oda, atrodo kaip purvina, bet jos mažas ritualas suteikia jai paslaptingumo.

Autobusas nuvažiuoja.