Got lost in myself.

Daug skausmo. Visur. Knygose, filmuose, gyvenimuose, žmonėse. Daug apmaudo, nusivylimo, nuoskaudų, nerimo. To pilna esu ir aš. Per ne lyg pilna. Dažnai tai surakina mane. Dažnai jaučiu, kad prarandu save. Norėčiau pabusti, atsikelti ir žinoti, ką senoji "aš" darydavo pusryčiams, kokius drabužius vilkėdavo. Nebenoriu. Nebenoriu nieko nejausti. Nebenoriu būti kurčia ir nebyli. Apatiška viskam. Kitiems, grožiui ar purvui. Baisu nieko nejusti ir neturėti jokios reakcijos. Noriu pabusti ir būti "normali". Ne visuotiniškai priimtoms normoms, bet sau. Pasitikėt savim. Negalvot, ką apie kiekvieną mano judesį mano nepažįstamieji. Tai baisingai vargina. Jaučiuosi iščiulpta, nes nežinau, kaip turiu elgtis. Užmiršau viską. Kokia buvau, kuo noriu būti. Noriu atsibusti. Noriu pajausti. Nebenoriu kentėti ir jausti veriantį skausmą, būti įkalinta savo kūne, bet pajausti kažką daugiau. Galbūt nepajusiu namų šilumos, kai esu tūkstančius kilometrų nuo jų, tai nereiškia, kad mano gyvenimas baigėsi. Kaip kiti tai išgyvena? Net seniau vienišumas buvo kitos, kažkuo malonus, su daug kavos, ilgesingais žvilgsniais pro langus į namų stogus, tokius pažįstamus. Noriu pasitikėt savimi, galbūt net šiek tiek besąlygiškai, atrodyti stipri. Norėjau lietaus. Lyja, bet nepasidaro geriau.
Kodėl viskas atrodo taip sudėtinga?... Kodėl nemoku džiaugtis tuo ką turiu, ką pasiekiau, kuo esu. Nemoku džiaugtis savimi. Prisimenu tik liūdesį. Nebenoriu taip. Noriu paleisti visą, kas slegia, tegu skrenda, išsibarsto, te nesugrįžta.

"Užsimerk ir šiltas sapnas vasarą primins.. primins kaip po saulėtą pievą, vėjas braidė, dabino galvą gėlėmis ir kaip banga nuplovė smėlį nuo tavo rankų... Tyliai užmerk akis.."