Ir pradedu drebėti iš šalčio. Gulėdama karštoje lovoje. Ir mintys vis krypsta tolyn, nuo užduotų parašyti rašinių, nuo visko, ką turėčiau padaryti. Bet aš kažkur toli. Išlieka baimė, kad rytoj nieko nespėsiu, nepakeliama, kai visi darbai susideda į vieną dieną. Paskaita, šimtasis darbo pokalbis. Grūstis, žmonės. Ir merkiasi raudonos akys ir svyra bejėgė galva ant peties. Bet traukiniai nenustoja važiavę už mano lango. Jie dunda ir dunda. Ir aš kažkada buvau tam traukiny, vežančiame, ten kur gražu, ten kur už aprasojusių langų sniego pusnys, o namai šilti, kvepiantys ir viskas primena pasaką. Tai ir yra tai, kas stumia mane gyventi. Dar dieną ir dar vieną. Nors ir atrodo per sunku. Prisimenu, kai prieš šešias dienas buvom bare. Žmonės gėrė, šoko ir kitaip linksminosi. O aš stengiausi nerangiai linguoti pagal muziką ir užmerkusi akis, atsidurdavau į akimirkas apie kurias paprastai stengiuosi negalvoti. Bet juk galbūt tada ir buvau laiminga, galbūt tada, nors negalėjau savimi pakankamai pasitikėti, bet vis tiek tada buvau savimi. O kas esu dabar? Lėlė, kuri privalo šypsotis kiekvienam nepažįstamajam, kalinė užrakinta ne tik vienišame, sujauktame kambaryje, bet ir savyje. Nėra taip lengva kiekvieną dieną keltis ir eiti, ten kur nenori ir sutikti žmones, kurių nenori sutikti ir bandyti palaikyti pokalbį absurdiškomis temomis ir apsimesti draugiška ir ramia. Ir dienos bėga ir aš nieko nespėju nuveikti. Ir vis sutinku tuos pačius žmones, su kuriais apsikeičiame šypsniais, kai mūsų akys susitinka. Bet noriu kažko kito. Kažko, kas jaudintų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą