2013 m. balandžio 10 d., trečiadienis

Got lost in myself.

Daug skausmo. Visur. Knygose, filmuose, gyvenimuose, žmonėse. Daug apmaudo, nusivylimo, nuoskaudų, nerimo. To pilna esu ir aš. Per ne lyg pilna. Dažnai tai surakina mane. Dažnai jaučiu, kad prarandu save. Norėčiau pabusti, atsikelti ir žinoti, ką senoji "aš" darydavo pusryčiams, kokius drabužius vilkėdavo. Nebenoriu. Nebenoriu nieko nejausti. Nebenoriu būti kurčia ir nebyli. Apatiška viskam. Kitiems, grožiui ar purvui. Baisu nieko nejusti ir neturėti jokios reakcijos. Noriu pabusti ir būti "normali". Ne visuotiniškai priimtoms normoms, bet sau. Pasitikėt savim. Negalvot, ką apie kiekvieną mano judesį mano nepažįstamieji. Tai baisingai vargina. Jaučiuosi iščiulpta, nes nežinau, kaip turiu elgtis. Užmiršau viską. Kokia buvau, kuo noriu būti. Noriu atsibusti. Noriu pajausti. Nebenoriu kentėti ir jausti veriantį skausmą, būti įkalinta savo kūne, bet pajausti kažką daugiau. Galbūt nepajusiu namų šilumos, kai esu tūkstančius kilometrų nuo jų, tai nereiškia, kad mano gyvenimas baigėsi. Kaip kiti tai išgyvena? Net seniau vienišumas buvo kitos, kažkuo malonus, su daug kavos, ilgesingais žvilgsniais pro langus į namų stogus, tokius pažįstamus. Noriu pasitikėt savimi, galbūt net šiek tiek besąlygiškai, atrodyti stipri. Norėjau lietaus. Lyja, bet nepasidaro geriau.
Kodėl viskas atrodo taip sudėtinga?... Kodėl nemoku džiaugtis tuo ką turiu, ką pasiekiau, kuo esu. Nemoku džiaugtis savimi. Prisimenu tik liūdesį. Nebenoriu taip. Noriu paleisti visą, kas slegia, tegu skrenda, išsibarsto, te nesugrįžta.
"Užsimerk ir šiltas sapnas vasarą primins.. primins kaip po saulėtą pievą, vėjas braidė, dabino galvą gėlėmis ir kaip banga nuplovė smėlį nuo tavo rankų... Tyliai užmerk akis.."


2013 m. vasario 9 d., šeštadienis

Praėjo, praėjo..

Perrašinėju žodžius rašytus prieš savaitę- penktadienį, ant nuplėšto popieriaus lakštelio...
Mergina ilgais, garbanotais plaukais, paryškintomis lūpom, džinsiniais marškiniais kaip ir kiekvieną kartą krizena iš kažko su kita, per daug savimi pasitikinčia mergina, vilkinčia smėlio arba kreminės spalvos drabužius nuo galvos iki kojų. Jos plaukai juodi, šiek tiek garbanoti ar susivėlę, jos lūpos ryškiai raudonos. Man iškrenta iš rankų popierinis kavos puodelis, kurį nepagailėjusi monetų, kelių svarų, nusipirkau šįryt. Dar prieš valandą stovėjau universiteto tualete. Pažvelgus į veidrodį išsigandau. Išbalusi būtybė, susivėlusiais plaukais. Aš karščiuoju. Jaučiu kaip karštis užplūsta ir vėl nuslūgsta. Akys pasidaro drėgnos. Vyriškis su mėlynais nutrintais sportbačiais. Tamsiai mėlynais džinsais. Tamsiai rudais marškiniais. Jo britiškas akcentas toks raminantis...
Autobuse moteris su smėlio spalvos paltu ir tobulu manikiūru. Jos nagai net švyti raudoniu. Ji dar kartelį preciziškai nužiūri savo rankas. O aš negaliu atitraukti akių, nes galbūt nesu mačiusi moters tokiame amžiuje su tobulu, ryškiai raudonu manikiūru. Žaviuosi.
Kitas autobusas pavadintas vienas aštuoni devyni, vežantis į Oksfordo gatvę arba kitas autobusas C vienuolika, abu važiuoja į skirtingas puses, bet abu man tinka. Stebiu moterį stovinčią stotelėje, autobusas po truputį tolsta. Matau kaip ji išsitraukia cigarečių pakelį, praplėšia pakuotę, išsitraukia vieną cigaretę, uodžia jos kvapą. Moteris uodžianti tabaką. Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti nepatraukli, jos tamsoka oda, atrodo kaip purvina, bet jos mažas ritualas suteikia jai paslaptingumo.
Autobusas nuvažiuoja.

2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Kai esu per toli.

Ir pradedu drebėti iš šalčio. Gulėdama karštoje lovoje. Ir mintys vis krypsta tolyn, nuo užduotų parašyti rašinių, nuo visko, ką turėčiau padaryti. Bet aš kažkur toli. Išlieka baimė, kad rytoj nieko nespėsiu, nepakeliama, kai visi darbai susideda į vieną dieną. Paskaita, šimtasis darbo pokalbis. Grūstis, žmonės. Ir merkiasi raudonos akys ir svyra bejėgė galva ant peties. Bet traukiniai nenustoja važiavę už mano lango. Jie dunda ir dunda. Ir aš kažkada buvau tam traukiny, vežančiame, ten kur gražu, ten kur už aprasojusių langų sniego pusnys, o namai šilti, kvepiantys ir viskas primena pasaką. Tai ir yra tai, kas stumia mane gyventi. Dar dieną ir dar vieną. Nors ir atrodo per sunku. Prisimenu, kai prieš šešias dienas buvom bare. Žmonės gėrė, šoko ir kitaip linksminosi. O aš stengiausi nerangiai linguoti pagal muziką ir užmerkusi akis, atsidurdavau į akimirkas apie kurias paprastai stengiuosi negalvoti. Bet juk galbūt tada ir buvau laiminga, galbūt tada, nors negalėjau savimi pakankamai pasitikėti, bet vis tiek tada buvau savimi. O kas esu dabar? Lėlė, kuri privalo šypsotis kiekvienam nepažįstamajam, kalinė užrakinta ne tik vienišame, sujauktame kambaryje, bet ir savyje. Nėra taip lengva kiekvieną dieną keltis ir eiti, ten kur nenori ir sutikti žmones, kurių nenori sutikti ir bandyti palaikyti pokalbį absurdiškomis temomis ir apsimesti draugiška ir ramia. Ir dienos bėga ir aš nieko nespėju nuveikti. Ir vis sutinku tuos pačius žmones, su kuriais apsikeičiame šypsniais, kai mūsų akys susitinka. Bet noriu kažko kito. Kažko, kas jaudintų.

2013 m. sausio 2 d., trečiadienis

Could I be the one? I couldn't, I couldn't.

Kartais neapkenčiu būt visiškai kitokia nei kiti.
 "-Are you the most beautiful girl in this building?"
 " -No."
Kažkas pasikeitė manyje, nežinau ar staiga ar laikui bėgant. Kažkas pasikeitė ir mano veide. Pasenau. Tapau tikriausiai visiškai nebeįdomi. Nesvarbu, ką tvirtina kiti. Tai man neprideda pasitikėjimo. Tik dar labiau suglumina. Nežinau ar Tai ilgam. Galbūt ne. Juk niekas nesitęsia amžinai. Visada norėjau būti kažkuo daugiau. Tikėjau naiviai. Stengiausi per daug. Per ilgai sėdėjau vietoje. Per ilgai nesikeičiau. O galbūt ir dabar esu tokia pati. O kokia dar galėčiau būti? Ieškau savęs. Visur. Kiekvienoje knygoje. Kiekvienoje dainoje. Kiekvienoje nuotraukoje ar paveiksle. Ieškau. Ir randu. O galbūt susitapatinu, bet nebebūnu savimi. Ar lietumi nueisime, ar dangumi nuplauksime, ar vandeny paskęsime, ar išgelbės mūsų sielas kas?...

"Alyvos. Mėgstu alyvas."- tariu.
"Iš visko tiek pasaulyje ji pasirenka alyvas..."
Norėčiau alyvų. Uosti jas. Kvėpuot jomis. Suspaust gležnus žiedelių kūnelius saujoje. Apsvaigti, pamesti galvą. Bent dėl jų.
Be to, norėčiau pabūti savimi. Pasakyk man kaip. Žinai, ką tai reiškia?

2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Tamsių naktų šviesios mintys


Šiąnakt rašymui gali įkvėpti tik lengvas saksofono žaismas ir gitarų melodija, kuri tarpusavy supina ir pienino garsus. Užsimerkiu ir šypsausi, spausdama ledinę kokteilio stiklinę sau tarp rankų. Svaigsta galva. Vos sulaikau krizenimą. Šypteli man gitaristas, gal šimtus kartų. Nenuleidžia nuo mūsų akių ir saksofonininkas, nuo pat tos akimirkos kai įėjom dar į pustuštį jaukų kiemelį. Tik solidūs žmonės gali leisti klausytis šios nuostabios muzikos. Deja, nemačiau nei vieno žmogaus tikrai tuo besimėgaujančiu. Norėjau dar kartą užmerkt akis ir šokti kaip niekada dar nesu šokusi, patirti džiaugsmą ir išsivalyti per šventą šokio apeigą. Galbūt keisčiausia tai, jog ši muzika suteikdama palaimą nesuteikė liūdesio, atvirkščiai ir nemanau, kad tai buvo tik svaigaus kokteilio dėka.
Gera rašyt iš malonumo, o ne skausmo, nors ir atrodo sunkiau ne tik dėl to, kad tokios akimirkos būna gana retos. Kartais tiesiog nenoriu savo žodžiais skleisti vien neapykantą, skausmą ar liūdesį, padėdama sau, bet apkraudama kažką kitą, galbūt geriau apkrauti tuščią popieriaus lapą. Noriu būti muzika. Noriu būti svaiginantis džiazas.

2012 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienis

Niekas nesikeičia. Stovi vietoje.

 Nerimo neatstos nei daugiabučių eilės, nei dešimtas ar penktas kavos puodukas ar net bemiegės naktys ar naktys su daug sapnų, kurių pavydi realybė. Pavydi turėti, turėti bent kažką. Rytai prasideda visai žaviai su nieko nežadančia šypsena, šiek tiek maisto kūnui ir gerom, naujom, gana linksmom dainom, o vakarai baigiasi apsikabinus pagalvę, geriant trečią ąsotį mėtų arbatos su  medumi, klausant širdį veriančių dainų ir jaučiant vienišumą, nuo kurio norisi klykti. Bet vistiek niekas negirdi... Niekas.
 Susimąstau gal tai netikras gyvenimas, galbūt kaip kažkas yra pasakęs mūsų tikrasis gyvenimas yra sapnuose, o čia tikrasis sapnas. O kas jei aš niekada neatsikėliau iš komos  ir susikūriau sau gyvenimą kaip viskas galėjo būti. Tai kodėl nesusikūriau tobulos pasakos? Kodėl dabar guliu lovoj, kuri man nepriklauso? Kur mano vieta? Kur mano namai? Kur mano siela galėtų pajausti ramybę, savo vietą... Ar jai reikalingas žmogus, kuris padėtų susikurti pilnatvę? Kur man eiti bėgti lėkti kad galėčiau pasakyti: "Padariau viską."...



2012 m. liepos 15 d., sekmadienis

It's like an addiction

Noriu būti tavo mūza, tavo visa. Noriu būti tavo moteris, kuri gali tave apsvaiginti, kurios tu geidi, kuri tavęs taip pat, bet niekada to neparodo, noriu apsvaigti, džiuginti savo širdį. Noriu bėgt, noriu jausti tavo kvėpavimą į savo sprandą, šypsotis apsikabinus tavo pečius. Noriu, kad būtum švelnus, geidžiamas, nepasiekiamas, kad būtum toks, kaip aš- sielos dvynys. Liestume viens kitą akimis iš tolo.. Geidžiu tik to, ko negaliu turėti tavęs, tavęs, kurio nėra..
It's like an addiction-when you can stop, you don't want to, but when you want to stop- you can't..
 
 

2012 m. birželio 30 d., šeštadienis

Nemiga ir vėlyvi rytai

Pripildau save kavos ir braškių kvapu. Pamaitinu save. Jaučiuosi pilna, bet kažko trūksta, jei supranti, apie ką aš. Noriu atrodyti stipri, todėl išlipusi iš mašinos greitu žingsniu einu per pagrindinę miesto gatvę, sukeldama aštrių kvepalų bangą ir nepakartojamą aukštakulių batelių melodiją. Visi atsisuka, drasiausi bando pasiekti, bet aš žengiu tolyn ieškodama kažko, tikriausiai žinau, ko ieškau, bet taip baisu, kad niekados nerasiu. Bet vienintelis dalykas, kurį moku, turiu mokėt- tai tikėt savim, kai manimi beveik niekas kitas nebetiki. Išsileidžiu plaukus leisiu vėjui siausti juose šiąnakt, vėliau galėsiu jį užuost, jaust jį šalia. Noriu devėti kuo laisvesnius drabužius, kad jis galėtų liesti mane, savintis, bet niekada neturėti, tokia jau aš. Tik prisipildyti kava ir braškėmis.


2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Tai buvo vakar.

Negaliu patikėti, kad ir vėl sutikau savo noru prašvaistyti savo dieną. Leisti iš savęs daryti ką nori, leistis būti valdomai. Kad ir kaip kraupiai skambėtų vienu momentu jaučiau malonumą. Galbūt tik dėlto, kad ten buvo toks vaikinas. Kažkada galbūt rašiau jau, galvodama apie jį. Kuo daugiau būnu šalia jo, tuo daugiau nepaprastų minčių kyla mano galvelėje. Jei duodu jai laisvą valią ji tuo naudojasi.. Akiplėšiškai. Net kai sėdėjau mašinoje, šalia jo ir dar plikomis kojomis, įsivaizdavau, kad mes esam nepaprastai artimi. Galvojau, kaip nepaprasta būtų važiuoti kartu su juo, tik aš ir jis, mes dviese, jo mašinoje, pagalvojau, kad seniau svajojau apie paprastesnę mašiną, bet tiktų ir šita, važiuot jūros link, troškau, kad ši kelionė nesibaigtų.. Jo žvilgsnis. Tik jis gali būti mano, daugiau nieko. Galbūt man nieko nereikia. Galbūt jis net nebūtų vertas manęs. Man patiko žinot, kvailai mąstyt, kad jis paprastas, vienišas vaikinas, tačiau deja yra viskas atvirkščiai. Tikriausiai aš pati viską apsunkinu. Ir tikriausiai niekada negalėsiu atsakyt į neseniai man pateiktą klausimą"Kodėl tu tokia dramatiška?" Tikrai, kodėl? Galbūt, todėl, kad tai beprotiškai malonu, mėgautis moteriškumu ir mergaitiškumu vienu metu. Kaip brangus žmogus vieną kartą sakė: "Ji tokia žavi ir traukianti lyg kokia mažoji Lolita". Ir tada aš supratau, kodėl traukiu vyresnius vyrus, nes atrodau labai jauna, o viduje slypi kur kas daugiau, nei bet koks pienburnis galėtų pamatyti. Man šiek tiek kraupu ir idomu ar išmoksiu tuo pasinaudoti. Tikiuosi, kad taip, jei tai padės man save dar labiau pamilti ir vertinti.


2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Anksti ryte.

Nusistumiu gultą prie pat seno baseino krašto, dar tik švinta, bet saulė jau karšta. Nusišypsau pagalvojus, ką vėl esu sugalvojus. Jo dar nesimato. Dėl to ir pasiėmiau senoje bibliotekoje rastą knygą, neskaitau jos, tik lėtai vartinėju puslapius, kai pamatau įdegusius jo pečius. Jaunasis sodininkas. Visuomet kvepia žole ir gaiva. Jo plaukai saulėje šiek tiek sublizga ir įgauna parlamutrinį spindesį. Niekada jo čia dar nemačiau. Jis dirba čia jau metus, o aš jo nemačiau. Stebiu jį galbūt jau kokią savaitę per savo plačius saulės akinių stiklus, stebiu, bet nieko nesakau. Man, regis, kad manęs jis net nepastebi, matau kaip kiekvieną rytą jis laisto augalus, galbūt todėl jie patys vešliausi ir žaliausi šioje apylinkėje. Prie senojo dvaro, prie senojo baseino, kur skamba rami, melancholiška saksofono melodija. Kartais matau, kaip jis krutina savo lūpas, kažką smagiai niūniuoja, jis toks susikaupęs ir ritmiškai pagal muzika judina klubus. Vanduo jį visą sušlapina. Galėčiau nieko daugiau neveikti tik jį stebėti, matyti jo meilę augalams ir jų atlygį, svaigų atlygį. Net čia mažoje pasaulio glūdumoje, kur karštis neleidžia nieko veikti dienomis suteikia visai apylinkei beprotišką grožį ir apsvaigti verčiantį žiedų aromatą. Šypsausi, nors jo dar nematyti. Stebiu šviesų vėsų baseino vandenį, kuris tuoj atgaivins mano kūną ir dar snūduriuojančią sielą. Negaliu nustoti šypsotis ir kandžioti lūpų kampučių. Palengva besimėgaujant karštos saulės spinduliais imu laukti vakaro, sutemų, kurių čia nebūna, metu, kai tiesiog sutemsta, kai iš rankų nepaleidžiu raudono vyno taurės, kai žandukai po visos dienos saulės voniose nusidažo raudoniu, o kūnas įgauna žavingą rudą atspalvį. Snūduriuoju ir per sapnus išgirstu švelnų balsą: "Labas rytas".. Nusišypsau.. Žavusis sodininkas.

2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

true love, is it real?

 
One day I'll make him mine
And we'll be together all the time
We'll sit and watch the sun rise
And gaze into each others eyes
And know that he knows I know that he knows
That he wants to be my boyfriend

2012 m. kovo 25 d., sekmadienis

Till the sun comes up.

Diena praleista namie- tai puikus nuskausminamasis paklydusiai sielai. Nėra viskas taip blogai, kaip būtent tą akimirką atrodo. Tokia jau aš- vieną akimirką mirštu iš skausmo, kitą šėlstu iš pykčio kaip uraganas, o trečią džiaugiuosi ir visuose žmonėse įžvelgiu tik gėrį. Dažnai suprantu ir dar dažniau gyvenimas man primena, kas šiame gyvenime yra svarbiausia- tai aš sau pati. Draugai gali apsimesti pačiais geriausiai, bet kai tu jiems pasakai, kad tau beprotiškai sunku, jie tarsi ignoruoja šį teiginį ir dar labiau susirūpina savomis bėdomis. Norėčiau sakyt, kad pati niekada neišklausiau ar neverkiau kartu, bet visada buvau kartu...  Taip, bet aš ne apie tai.. Gyvenimas pilnas spalvų, kai nepameti savęs, kai būni sau ištikimiausias ir neleidi kratyti atliekų tau į sielą, kai negalvoji, kad geriausias pasirinkimas yra laisvas kritimas. Šiame pasaulyje pilna neįtikėtinų dalykų, kad ir tai, jog būna akimirkų, kai savęs nekontroliuoju negalvoju nei ką sakau, nei ką darau viskas eina sklandžiai, tačiau aš ten nedalyvauju.. Kiek dalykų yra apie kuriuos dar beprotiškai noriu jums papasakoti, kiek dar lakia dalykų ateityje, kuriais norėsiu su jumis pasidalinti ir tai mane džiugina. Pati save raginu džiaugtis, atrasti ką nors, kas teikia malonumo, rašyti jums pilnus vilties laiškus, kas pastaruoju momentu man nesiseka, bet aš kaupiuosi pradėti gyvenime elgtis kaip aš noriu, išlikti ištikimai sau. Beje, planuoju kraustytis kitur, nors beproto myliu šitą blogą, tikriausiai turėsiu jį palikti, priprasti prie naujų sienų. Nors nežinau, galbūt rasiu, kokią kitą išeitį. Daug kavos, arbatos, minkštų patalų... Kaip kažkada rašiau, tikriausiai tikrieji malonumai visada išlieka. 
Nesakau, kad ateis vasara ir bus geriau, bet kažkada tikrai viskas susidėlios į savo vietas, gyvenimas tai tartum dėlionė, puzlė, vienos detalės- savaip skirtingos ir lengvai sudedamos, kitos- tokios pačios spalvos ir turi įdėti šiek tiek darbo, kad ją įveiktum. Bet yra tik vienas skirtumas, mes neturim rezultato nuotraukos, kas viską smarkiai pasunkina.




They didn't deserve your sadness.

Hah... Jaučiuosi dar šūdiniau... Dėl vakar vakaro ir nakties.. Regis, nieko ypatingo neįvyko, neskaitant to, kad per daug atsipalaidavau ir per daug laisvai šokau, ko mūsų lietuviai kartais nesupranta.. ir šiaip šokau su žmonėmis, kurie man net nepatinka.. O šitaip princesės tikriausiai nesielgia. Ir dar... kambarys, pilnas dūmų.. kurio man nepavyko išvengti.. Ir dar žmonės su kuriais kalbėjau nesąmones ir to ko nederėjo.. Kodėl man niekad neišeina  normaliai pasilinksminti? Kodėl kartais atrodo, kad geriau užsidaryti namie ir niekada, niekur nekišti kojyčių ir nosytės iš ten...  Kvailė.. atrodo, kad purvas mano sieloje ir skrandyje susikaupė ir tuoj sprogs. Baisu.

2012 m. kovo 24 d., šeštadienis

Iš tiesų..


 Man liūdna, siaubingai liūdna. Šiandien vėl sutikau Jį. Ir kažkoks liūdnumas, nerimas, pyktis, irzlumas apsigyveno manyje. Tačiau ne.. Negaliu leisti jiems plisti manyje. Išeisim šiąnakt į triukšmingas gatves, noriu kvepėti šampano burbuliukais ir pati būti tokia lengva kaip šampanas.. Noriu apsvaigti ir apie nieką negalvoti. Nes grįždama prapliupau verkti. Galvojau atšaukti mūsų naktinį žygį, tačiau neverta.. Jis net neatsisuko. Neverta.
Tonight We are young..

2012 m. kovo 20 d., antradienis

Sudegė pasauliai. Sudegė.

Pabusiu iš sapno gilaus.
Mintyse būsi tu.
Toks lengvas.
Nerūpestingas ir beprotiškai žavus.
Toks, apie kurį visuomet svajojau.
Tik tu.
Kiek kartų dar teks..
Mirtinai nusigerti?
Kiek kartų dar teks.. kitų akims parsiduoti.
Kad tik tu tik tu tik tu..
Tik man priklausytum.
Tik mano lūpas pažinotum.
Tik manimi apsvaigtum..
Kad narkotikai, skaidraus vyno taurė, plona cigaretė..
Ar Net ji negalėtų manęs pakeisti.
Gali nebūti su manimi.
Man užtenka, kad galvotum apie mane.
Manimi tik gyventum.
Man užteks sapnų, vizijų, minčių.
Tai mano tikrovė, kurią pati, plikomis rankomis pastatysiu.
Sudegė mūsų pasauliai. Sudegė. Dar anksčiau negu sutikau tave.
Baltas dangus nusidažys raudoniu...

2012 m. kovo 14 d., trečiadienis

"Liūdna, liūdniau, liūdniausia"

Kažkas susprogo manyje... Tylu.

2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Odė džiaugsmui.

 Išlipau iš pilno autobuso žmonių ir vietoj to, kad keliaučiau į kitą stotelę, nusprendžiau grįžti namo pėstute, nežinomais keliais. Taip gera, taip tuščia mažytėse gatvelėse... Sustoju ir žvelgiu, kaip subėginėja tamsus vanduo apšviestas žibintų šviesos. Namuose dega šviesos, kitur tamsu, kraupūs daiktai įgavę keistus šešėlius. Gatvė ilga. Jaučiuosi beprotiškai išsekusi, bet lėtai krenta dulksna, atgaivindama mano veidą, pavargusias akis. Einu amžinybę, kuri prabėgo per kelias sekundes. Prasisagstau paltą, nusiimu pirštines, išsileidžiu plaukus, noriu, kad mane liestų, pro visus tarpelius, nusirengčiau, kad tik atsigaučiau, kad tik jam priklausyčiau. Bet žmonės kurti ir nebylūs, jis irgi. Daug galvoju, mąstau, galbūt reiktų susirast vaikiną, kurio nemylėčiau, galėčiau bučiuoti jį po pietų, po pietų bučiuočiausi ne iš meilės, po pietų nebegerčiau kavos, nes norėčiau užmigti ir neatsikelti, kad neateitų dar vieni pietūs. Bučiuočiausi dieną, dar vieną, kelias, galbūt savaitę, o vėliau vemčiau krauju. Po pietų..
 Greit baigsis gatvė, to tik mažiausiai tetrokštu. Žingsniai tampa neįtikėtinai lėti. Lėtumas tą akimirką mane žavi, žavi tuščios gavės, besieliai žmonės, iš kurių beliko tik kūnai, nebematau jų veidų. Pranyko visos egzistavusios baimės ir mintys. Tik galbūt sustiprėjo ilgesys. Ateis diena, kai eisiu visai kitomis gatvėmis, kuriose niekada nebūna tylu, kuriose triukšmas ir limpanti žmonių oda yra daugiau nei kasdienybė.Bet aš būsiu tokia pati. Pajutau ilgesį šiom gatvėm, tam garsui, kai sustoji ir įsiklausai, tam garsui, gaudesiui, kurį galėčiau pavadinti tyla, galbūt net ilgesys šiem beveidžiams. Nors ne.
 Perbrauksiu kelis šimtus kartų šepečiu per plaukus ir atsigulusi suprasiu, kas yra ramybė, ką reiškia palengvėjimas, kai jis nebežiūri į mane, o gal tai sunkumas... Nebesvarbu. Dabar man gera. Aš tokia laisva...."Kaip kokia Sei Sionagon, besiraivanti tarp raudonų atlaso pagalvių, už šilko širmos, po byrančiais vyšnių žiedlapiais, tekant baltam mėnesiui, pataikauju sau ir vardiju tai, kas yra gražu, subtilu, rafinuota ar verta meilės(J.I.)".....

2012 m. vasario 7 d., antradienis

So basically, these shoes are too big for me.

Your boyfriend looks at me.
Your boyfriend fucking wants me.
Your boyfriend dreams about me even then you are with him.
Don't stress too much, I don't want him, nobody wants him, what's why he is with you.
I love my pink hair, my blue lips, my black nails.
Oh darling, I miss you, oh darling, I can't live without you, oh dear.
Please, fuck yourself.
Oh, baby, baby it's a wild world...
P.s. Man įdomu ar jūs pagalvojat, kodėl esat verti, ko nors gero, ar griaužiat save dėl to, ką padarėt ar pasakėt, kas kitiems nepatiko, nepatiko kokie jūs esat, kokie jūs norit būt.. Jei taip, taip tai Please, don't even think about that anymore.

2012 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Where is my Mind

 Trumpam užmerkiu akis. Pramerkiu, jos- šlapios. Priešingybė viskam: už lango stingdančiam šalčiui, sušalusiam mano kraujui. Susitikom šiandien iš naujo, naujas akis aš pamilau, pamilau ir užmiršau, tris kartus iš eilės drįsau į tave pažvelgti, na ir akiplėšiškumas.. Na, ir akiplėšiškos mergaitės šiais laikais, bet jam patiko, patiko, nes vėl ir vėl.. Atsimerkiu iš naujo, galvoju, ką sapnavau, kas atsitiko, kas tikra, o kas ne. Žinau, kad dar ilgai teks laukti, kol kažkuris viską pakeis, bet man nereikia betko, niekada nereikėjo.. Bet vistiek atsibosta, vaikytis tuštybės, stengtis, kažką keisti, pakeisti, juk tikriausiai tai nekeičiama, liepiu sau nustoti laukti, ieškoti, bet aš nei laukiu, nei ieškau... Nesuprantu.. Nors ir net nenoriu suprasti, man patinka žiūrėt į vieną, geisti kito, galvot apie trečią. Laukt, kol dėl manęs jie išdrįs padaryti viską, kadanors, o galbūt labai greitai.


-Tell me you don't love me.
-I don't love you.
-Liar.


2012 m. sausio 21 d., šeštadienis

Happy birthday to me!!!!!

Rytoj aš gimsiu dar vieną kartą, iš naujo ir aš kalbu visai ne perkeltine prasme, oi, ką čia rytoj jau galima sakyti šiandien už beveik keturiolika valandų. Ir aš tikrai stengiuosi švęsti šią dieną, galbūt ne visada tinkamai, bet reikia švęsti ir nesigailėti, kad  pasenome dar vienais, o džiaugtis, nuoširdžiai džiaugtis, padėkot savo kūrėjams už tikrai vykusį kūrinį, padėkot draugams, kokie jie bebūtų, kad jų pagalba suvokėme, ką reiškia išsisiaust vakarėlyje(ką šiąnakt ir stengėmės padaryt), ar galbūt būt jų išduotais ir įskaudintais, galbūt dėl to ir esame stipresni ar silpnesni. Kada nors pasieksime savo.. Šiąnakt šokau, užmerkus akis, stengiaus nieko negalvot, bet mintys plūste plūdo į mano galvelę. Tik jos sukuria mano gyvenimą dar įdomesnį.. Tik jų dėka stengiuosi savęs nenuvertinti, nors nieks nedovanoja man klubuose gėlių, nestato kokteilių, nekaišioja raštelių į ranką, nesišypso ir bet kokiais būdais stengiasi išlaikyt tave glėbyje.. Tai savotiški prisiminimai, kurie sako, kad kažką tu trauki ir tikrai neesi nieko verta. Arba vieno žmogaus pasakyti žodžiai, jog esu per daug laisva ir tiesiog negaliu turėti vaikino, negaliu būt vienoj vietoj ir užsiimt viena veikla. Šie žodžiai mane šiek tiek paguodžia, nors ir aš norėčiau kartais stipriai glaustis prie jo peties, bet viskas ateityje, brangioji.



.

2012 m. sausio 1 d., sekmadienis

2012!!!

Šiandien išaušo naujas rytas, nauja pradžia, nauji metai. Nors niekas nepasikeitė, sienos tokios pačios, lova ta pati. Turėtų keisti viskas, kiekvieną rytą ir tik į gerąją pusę. Kiekvieną rytą turėtume pramerkti akis, atsikelti, sutikti naują pradžią ir nebūtinai su šypsenom, geriau be jų, nei dirbtini šypsniai ar pervaidintos dramos, čia juk ne kaukių balius. Turime išmokti daryti, tik tai, kas mums teikia džiaugsmą, privalau ne tik aš, bet ir jūs, brangieji, nes mes kartu galime viską. Galbūt mes kentėjome, verkėme ar šokinėjom iš laimės, bet mes visada buvome savimi, o jei ir nebuvome, gal matėme priežastį tokiais būti. Jei pasakėme ar padarėme, ko kiti nenorėjo, tą akimirką mums tai atrodė teisingiausia, kas yra atsakingi už mūsų pasirinkimus? O gi, mes patys. Dėl to mes ir įrašyti į žmonių tarpą ir ne tik dėl nuostabių sprendimų, bet ir dėl klaidingų, galbūt, būtent jie mus pavertė tokiais, kokie esame. O dabar reikia išmokti svajoti, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, reikia kovoti, daryti viską dėl savo laimės, kad kitais ateinančiais metais galėtume sakyti,- tai buvo geriausi metai mano gyvenime, nes dariau tai, kas man teikė džiaugsmą. Let's keep our heads hight! Myliu jus!

2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

December 29.

Plyšta širdis, kai per vieną dieną peržiūri tiek jausmingų filmų. Nuostabūs žmonės, jų išgyvenimai, drabužiai, papuošalai, muzika. Apsvaigsta galva  ir merkiasi akys, nebesugebančios paslėpti per skruostus riedančio susižavėjimo. Šiąnakt atsigulsiu šaltutėlę, minkštą lovą, svajosiu, o gal užsidėjus akių raištį užmerksiu akis ir tyliai nugrimsiu ten kur dailus nepažįstamasis pasilenkęs šnibždės saldžius žodžius.

2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

December 26.

Pastarosiom dienom sapnuoju keistus sapnus, bet jie savotiškai žavi mane. Dienom būnu susivėlus ir šiek tiek išbalus. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl geriau likti namie. Geriu daug kavos, klausau daug muzikos, darau, regis, viską, kas teikia džiaugsmo, bet kažko trūksta, kažko, ko niekad nejutau..jo rankų?

2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Vis dar..


Vis dar jaučiuosi kaip tas naivus vaikas, koks buvau. Kuris manė, jog žmonės, kurie dalinasi savo pasauliu nieko už tai nenori. Jie nori. Ir pasiima. Ir deja nebūtinai mūsų sąskaita. Ir deja mes to nesuprantame. Arba suprantame, bet per vėlai. Noriu verkti, nors visai neliūdna. Noriu, kad kristų lietus iš dangaus, dangus iš lietaus. Užlietų pėdas, blauzdas, kelius, klubus, pilvą, pečius, glamonėtų lūpas negrubiai. Gal tada išeitų pajausti. Suprasti, kad gyvenau, prisimint, kad gyvenau, kai visas pasaulis prabėgtų pro mano akis. Tuomet nereiktų ir lietaus, nuo to, kad turėčiau išgyventi viską dar kartą, mano ašaros prigirdytų visus. Į sveikatą!

2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

what goes around, comes around..


Nuo tokių žmonių kaip tu mane pykina.  Ištrinsiu viską, kas man buvo nemalonu ar ko nenoriu prisiminti, bus lengviau, bus lengviau.

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Nesakei, kad taip skaudės.


Ir patvino pelenai iš dangaus. Užliejo gatves. Užkimšo man gerklę. Išgriaužė akis.

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Visiškai nieko.

-Girdi ką sakau?- jis šnypščia man tiesiai į ausį.
-Ne...- kraipau galvą, pritardama savo žodžiams.
-Klausyk..- maldauja..
Nors viską girdžiu, norėčiau, kad žodžiai praeitų tiesiai per ausis, nenoriu išgirsti. Ne...
Priglunda visai arti. Jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, ne tik dėl to, kad mes nevieni ir kad bendrauju su juo pirmą kartą ir kad jis.. blogas? Būtent dėl to ir klausaus jo, nes man beprotiškai idomu. Net nesvarbu, kas bus.. Nieks nesvarbu. Tik klausytis sumauto žmogaus, sumautą gyvenimo istoriją ir beprotiškai norėti būti kartu, kalbėtis, padėti. Tai tik ir noriu padaryt. Įsivaizdavau, koks jis galėtų būti žavus, kaip jo galėtų visos geisti, bet ne- žeminasi jis, nes jau beveik nebepastovi ant kojų, nes maldauja atleidimo už nieką. Vaidinu beprotiškai įsižeidusią? Ne, tiesiog tyliu, regis, viskas nublanksta, visos bėdos, nieks nebesvarbu. Tik galvoju, ką pasakyt.. Ką? Kad jis pasikeistų, kad gyventų, o nebūtų besielis vaiduoklis, su brendžio buteliu rankoje. Jis neužgydo žaizdų, tik dar labiau jas išgriaužia. Nevažiuok, nevažiuok, nevažiuok.. Norėtųsi šaukti, tačiau tyliu, juk kas aš? Išsišokėlė, kurios nuomonė niekam netūrėtų rūpėti, bet..

Tylėk..

2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Man nereikia vandenynų, kad galėčiau paskęsti, man užtenka tavo akių.


Tirpstu. Nieko čia nepridarysi, ar ne? Nykstu. Siluetas ir kūnas. Šypteliu, o kas daugiau belieka? Atsibosta teisintis, kodėl ko nors nepadarau arba kodėl padarau ne laiku, atsibosta ieškoti priežasčių savo tinginiui pateisinti. Jaučiuosi suglebus, bet tokia nesu. Paradoksalu? Ne, nemanau. Juokinga? Taip, kaip visada, kvailas juokelis. Manęs nerasi, manęs nerasi, manęs nerasi.. Skamba galvoj, o kaip jausmai? Kokie jausmai? O gal geriau, kam? Keista man ši tuštuma, keista- nieko nejausti, visiškai... Nebent Tik kvailą graužatį, dėl nieko. Kartais galvoju, kaip gerai būtų apsimesti, kad neturiu širdies, bet juk taip neišeis atkreipti į save dėmesio arba per ne lyg sunkiai, gi ne tam noriu atiduoti jėgas.. Tik dar neaišku kam.. Bang bang bang bang bang.. Myli nemyli, plėšysim rožių lapelius penktadienį? Myli? Nemyli? Mano? Nemano? Reikia? Nereikia? Žinoma, jog ne, ne, ne.. Bet aš pasiimsiu, tai, kas nepriklauso. Brangieji?




2011 m. spalio 2 d., sekmadienis

Brangusis, užmigsiu ant tavo kaulų šiąnakt.


Išgėriau viską, ką turėjau. Iki paskutinio lašo, nedelsiau iki paskutinės akimirkos, neturėjau tam laiko. Prisipildžiau save vaistais, dabar man gera. Regis, nurimau lyg per sapnus besiblaškantis vaikas. Tikriausiai tik kuriam laikui. Vėliau vėl mažytės, apskritos, pailgos, baltos ar spalvotos atsidurs ant mano liežuvio ir bus nuryjamos su lašeliu arbatos, tik ne su vandeniu, mažytės tabletytės, piliulės, vaistai. Mane ramina, taip smarkiai, kad negaliu susilaikyti, bet laikausi, pasirodo aš- iš tų- stipriųjų, tokiais, visai nereikšmingais momentais. Savo gyvenimo momentais. Kartais pasijuntu vieniša, vieniša nuo pirštų galiukų iki plaukų šaknelių, vieniša kaip ir keliai be mašinų, kaip ir dangus be lėktuvų. Aš būsiu sraigė be kiauto, aš tokia ir esu. Šlykšti, atgrąsi, paliekanti nutysusį savo šleikštumo pėdsaką, prie manęs nieks nesilies kaip ir dabar. Išverksiu save. Stebėsiuos žmonėmis, kurie mane vadina gražia, maža princese, meilute, mielute, apsimesiu, kad nesuprantu, kad tai ne man. Juk, ne man, taip? Man jų nereikia, tų tuščių žodžių, kažkada maniau, kad esu verta daugiau nei tai, dabar norėčiau vėl išgirsti visas tas pasakas, visus jų viliojimus, bandymus mane turėti. „Ateik, brangioji, pas mane“. Ateisiu, juk tikrai ateisiu, kai dar kartą išvysiu tave, kai dar kartą pajusiu trauką, jei nepajusiu nepyk, nebark, nešauk ant manęs, tai ne aš kalta, ne mano akys sudaužė tau širdį, ne jos, jos per šaltos ir liūdnos, turėjai suprasti, juk tu, tas iš protingųjų, o aš, kas? Beprotė, pakvaišusi dėl gyvenimo. Ne mano akys sudaužė tau širdį, o tu pats ją sudaužei su naiviom mintim, beribiu tikėjimu manimi, prisimink, ką tau sakiau.. Aš kvaila. Tu atsakei, kad tu nekvailas. Aš kvailu juokeliu sutrypiau tavo įsitikinimus ir tu greit apsigalvojai, aš irgi kvailas tarei. Taip, žinau, kad tu kvailas, bet tik dėl to, kad manei, jog gali mane taip lengvai gauti.
 

  Nežmoniškai daug galvoti apie žmogų, kurį vieną kartą gyvenime esi mačiusi... Tokia jau aš. Tokia, kuriai daug daugiau reiškia žvilgsniai, kurie gali įstrigti visam gyvenimui, nei grubūs ir visai nemalonūs svetimųjų prisilietimai, kurie 
nieko nereiškia, tik ne man.



2011 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Ruduo Londone.

Londonas rudenį man primena subrendusią moterį, o gal subrendusį ir vis dar puikiai atrodantį vyrą. Skubantis, niekada nemiegantis, lyg kava, pripildyta geros kofeino dozės. Šiek tiek apsuka galvą. Vienu momentu tu pradedi jo nekęsti, bet kartais nepajunti, kaip tyliai juo žaviesi. Ir visa tai svaigina... Šiek tiek kitaip nei egzotiški ir karščiu pulsuojantys miestai, šiek tiek kitaip nei tai, ką jau buvau regėjusi ir jautusi. Ten nesinori nei sustoti vidury gatvės, nei užversti galvos į dangų, ten nesinori svajoti, ten norisi skubėti, nejausti žemės po kojomis, norisi užuosti šaltą metro orą, atkišti veidą į vėją ir lėkti, turėti tikslą. Na ir kas, kad kartais metro man primena dangaus ir pragaro vartus, kai žmonės išsirikiuoja į eilę, vieni kyla eskavatoriaus laiptais aukštyn, kiti žemyn, o dar skambanti saksofono muzika, visai sudirgina sielą ir nesupranti ar kyli į dangų ar leidiesi į dvokiančią pragaro irštvą, visi vienodi juodi, balti, geltoni, bet visi vienodi, visi nuogi savo veidais, tokie, kokie gimėme, mes visi tokie, kokie gimėme, nes savęs ir Dievo neapgausi. Ir vėl velkuosi vienoda Londono gatve. Tobuli namai, suteikia švaros pojūtį ir nežemišką pakilumą. Visi rajonai tokie patys, neįmanoma nepasiklysti, bent jau man. Seku porą merginų, jos kažką  įnirtingai diskutuoja, visai neklausau, ne tik dėl to, kad neįdomu, bet ir todėl, kad nėra jėgų reaguoti, bandyti prisitaikyti, tiesiog noriu galvoti, mėgautis vis dar šiltu, mano odą lengvai glostančiu, vėju bei saule. Po mano sunkiais batais gulasi lapų kūneliai, tyliai sutraška, išleisdami paskutinį gyvumo atodūsį. Man tokie jie gražūs, noriu pasiimti vieną, įsidėti į knygą ir susidžiovinti. Jų tiek daug ir visi tokie gražūs. Ne, nekeliu nei  vieno nuo žemės, kad kiti nepavydėtų, jo laimės. Norisi atsiklaupt ant žemės, pravert savo didelę tašę ir grūsti į ją juos visus, margaspalvius lapus, kad nieks daugiau negalėtų jais žavėtis, kad tik mano akis jie džiugintų. Bet vėl sutraška po kojomis, paspartinu žingsnius, nes Londone neįmanoma nepasiklysti, bent jau man.

2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis

NEED HELP!!!!

Dar tik mokslų pradžia, o aš jau nežinau, kur dėtis. Panika paėmusi mane.. Kaip viską išmoksiu, kur galėčiau stoti.. Lietuvoje ar užsienyje.. Ar geri pasirinkti dalykai.. Kokius egzaminus laikyti.. ir iš vis ar ką nors išlaikysiu. Oh, kažkada galvojau apie psichologijos studijas, dar dabar kirba mintis, bet pagalvojus apie visas tas bėdas, kurias visi užkraus man.. Pagalvojus man ir savų užtenka.. Ir dar faktas, kad noriu nelaikyti matematikos egzamino, o ten jis būtinas..Ir dar.. išvažiuosiu trims savaitėms.. Tai va, kreipiuosi į jus, brangieji, noriu jūsų patirties, noriu sužinot, kur mokotės, kokių dalykų reikia ir dar labai būtų idomu sužinoti apie studijas užsienyje, ar verta? Kaip susirasti universitetą..? Ah.. Labai prašau padėkit, nes tuoj baigsiu išprotėt.. Nes, deja, nesu labai gera moksluose.

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Every piece of me.

Kaip keista, keista nieko nežinoti. Nežinau, nežinau, nežinau.. Tai vienintelis žodis, kurį moku ir dar sugebu ištarti. Kūnas pasidarė sunkus, akys dar sunkesnės, keista ir tai, jog pavargau.. pavargau po kelių beprasmių dienų. Pavargau nuo nieko. Nei smarkiai dirbau protiškai, nei fiziškai. Beje, neturiu jokio noro čia skustis, tiesiog man labai nepatinka, kai reikia priimti tiek daug sprendimų, nuo kurių gali priklausyt visas gyvenimas labai sunku apsispręsti, ko aš noriu ir kas man bus geriau, o deja, noriu visko.. Nekenčiu kaip mano nuotaikos keičiasi kas penkiolika minučių, tai švyčiu iš laimės, tai verkiu, tai beprotiškai nirštu ant žmonių, kurie to tikrai nenusipelnė, vėliau vėl dėl to verkiu. Nebe sugebu savęs valdyti, jokio pasitikėjimo, dingo mano reakcija, sąsaja su šiuo pasauliu, jaučiu tik tai, kad dar labiau sunkėja kaulai, susmigę į odą ir kaip linksta mano galva, kurios nebe išlaiko kaklas. Vėl liūdna, vėl galvoje pilna minčių, kurių nebe sugebu išreikšti žodžiais. Gailiuosi ką padariau, ką darau ir jau net dabar gailiuosi sprendimo, kurį reiks pasirinkt. Keista, kad šito taip ilgai laukiau, o kai lengvai galiu pasirinkti pradedu abejoti, griaužtis, bijoti.. Shit...