Tamsių naktų šviesios mintys

Šiąnakt rašymui gali įkvėpti tik lengvas saksofono žaismas ir gitarų melodija, kuri tarpusavy supina ir pienino garsus. Užsimerkiu ir šypsausi, spausdama ledinę kokteilio stiklinę sau tarp rankų. Svaigsta galva. Vos sulaikau krizenimą. Šypteli man gitaristas, gal šimtus kartų. Nenuleidžia nuo mūsų akių ir saksofonininkas, nuo pat tos akimirkos kai įėjom dar į pustuštį jaukų kiemelį. Tik solidūs žmonės gali leisti klausytis šios nuostabios muzikos. Deja, nemačiau nei vieno žmogaus tikrai tuo besimėgaujančiu. Norėjau dar kartą užmerkt akis ir šokti kaip niekada dar nesu šokusi, patirti džiaugsmą ir išsivalyti per šventą šokio apeigą. Galbūt keisčiausia tai, jog ši muzika suteikdama palaimą nesuteikė liūdesio, atvirkščiai ir nemanau, kad tai buvo tik svaigaus kokteilio dėka.
Gera rašyt iš malonumo, o ne skausmo, nors ir atrodo sunkiau ne tik dėl to, kad tokios akimirkos būna gana retos. Kartais tiesiog nenoriu savo žodžiais skleisti vien neapykantą, skausmą ar liūdesį, padėdama sau, bet apkraudama kažką kitą, galbūt geriau apkrauti tuščią popieriaus lapą. Noriu būti muzika. Noriu būti svaiginantis džiazas.