Nerimo neatstos nei daugiabučių eilės, nei dešimtas ar penktas kavos puodukas ar net bemiegės naktys ar naktys su daug sapnų, kurių pavydi realybė. Pavydi turėti, turėti bent kažką. Rytai prasideda visai žaviai su nieko nežadančia šypsena, šiek tiek maisto kūnui ir gerom, naujom, gana linksmom dainom, o vakarai baigiasi apsikabinus pagalvę, geriant trečią ąsotį mėtų arbatos su medumi, klausant širdį veriančių dainų ir jaučiant vienišumą, nuo kurio norisi klykti. Bet vistiek niekas negirdi... Niekas.
Susimąstau gal tai netikras gyvenimas, galbūt kaip kažkas yra pasakęs mūsų tikrasis gyvenimas yra sapnuose, o čia tikrasis sapnas. O kas jei aš niekada neatsikėliau iš komos ir susikūriau sau gyvenimą kaip viskas galėjo būti. Tai kodėl nesusikūriau tobulos pasakos? Kodėl dabar guliu lovoj, kuri man nepriklauso? Kur mano vieta? Kur mano namai? Kur mano siela galėtų pajausti ramybę, savo vietą... Ar jai reikalingas žmogus, kuris padėtų susikurti pilnatvę? Kur man eiti bėgti lėkti kad galėčiau pasakyti: "Padariau viską."...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą