2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Forever young.

Atsimenu, kai dar buvau mažytė turėjau geriausią draugę. Tiesa, likimas suvedė, kad mes dar dabar kartu mokomės, aišku, jau seniai viskas ne be taip kaip seniau, bet vistiek... Kažkaip prisimenu, kai kartu žaisdavom ji sakydavo, jog labai nenori užaugti, o aš jai bandydavau įrodyti, koks nuostabus gyvenimas užaugus. Mane žavėjo suaugusiųjų pasaulis, ta laisvė, galimybės, pasirinkimai, nerūpestingumas, bemiegės naktys ir žinoma dienos(aš buvau iš tų vaikų, kurių nebuvo įmanoma priversti eit miegoti). Galiu tik pavydėti sau to pasitikėjimo savimi ir troškimo būti subrendusia. Siekdama užaugti galbūt net neišnaudojau visiškai savo vaikystės ir net nepastebėjau kaip tas vyresniųjų pasaulis taip ramiai atėjo į mano gyvenimą, jog nespėjau net prabusti iš savo naivių svajonių. Vyresniųjų.. taip galbūt juokingai skamba, nes esu dar labai jauna. Tik kažkoks keistas jausmas apėmė, kai šiandien turėjom vesti naujokus penktokėlius į klases, drąsiai paėmiau mažo berniuko ranką ir jaučiau jo jaudulį bei baimę. Gal tada ir supratau, kad mano vaikystė baigėsi, reikia savo vietas užleisti kitiems.

2 komentarai: