Anksti ryte.

Nusistumiu gultą prie pat seno baseino krašto, dar tik švinta, bet saulė jau karšta. Nusišypsau pagalvojus, ką vėl esu sugalvojus. Jo dar nesimato. Dėl to ir pasiėmiau senoje bibliotekoje rastą knygą, neskaitau jos, tik lėtai vartinėju puslapius, kai pamatau įdegusius jo pečius. Jaunasis sodininkas. Visuomet kvepia žole ir gaiva. Jo plaukai saulėje šiek tiek sublizga ir įgauna parlamutrinį spindesį. Niekada jo čia dar nemačiau. Jis dirba čia jau metus, o aš jo nemačiau. Stebiu jį galbūt jau kokią savaitę per savo plačius saulės akinių stiklus, stebiu, bet nieko nesakau. Man, regis, kad manęs jis net nepastebi, matau kaip kiekvieną rytą jis laisto augalus, galbūt todėl jie patys vešliausi ir žaliausi šioje apylinkėje. Prie senojo dvaro, prie senojo baseino, kur skamba rami, melancholiška saksofono melodija. Kartais matau, kaip jis krutina savo lūpas, kažką smagiai niūniuoja, jis toks susikaupęs ir ritmiškai pagal muzika judina klubus. Vanduo jį visą sušlapina. Galėčiau nieko daugiau neveikti tik jį stebėti, matyti jo meilę augalams ir jų atlygį, svaigų atlygį. Net čia mažoje pasaulio glūdumoje, kur karštis neleidžia nieko veikti dienomis suteikia visai apylinkei beprotišką grožį ir apsvaigti verčiantį žiedų aromatą. Šypsausi, nors jo dar nematyti. Stebiu šviesų vėsų baseino vandenį, kuris tuoj atgaivins mano kūną ir dar snūduriuojančią sielą. Negaliu nustoti šypsotis ir kandžioti lūpų kampučių. Palengva besimėgaujant karštos saulės spinduliais imu laukti vakaro, sutemų, kurių čia nebūna, metu, kai tiesiog sutemsta, kai iš rankų nepaleidžiu raudono vyno taurės, kai žandukai po visos dienos saulės voniose nusidažo raudoniu, o kūnas įgauna žavingą rudą atspalvį. Snūduriuoju ir per sapnus išgirstu švelnų balsą: "Labas rytas".. Nusišypsau.. Žavusis sodininkas.