2011 m. spalio 2 d., sekmadienis

Brangusis, užmigsiu ant tavo kaulų šiąnakt.


Išgėriau viską, ką turėjau. Iki paskutinio lašo, nedelsiau iki paskutinės akimirkos, neturėjau tam laiko. Prisipildžiau save vaistais, dabar man gera. Regis, nurimau lyg per sapnus besiblaškantis vaikas. Tikriausiai tik kuriam laikui. Vėliau vėl mažytės, apskritos, pailgos, baltos ar spalvotos atsidurs ant mano liežuvio ir bus nuryjamos su lašeliu arbatos, tik ne su vandeniu, mažytės tabletytės, piliulės, vaistai. Mane ramina, taip smarkiai, kad negaliu susilaikyti, bet laikausi, pasirodo aš- iš tų- stipriųjų, tokiais, visai nereikšmingais momentais. Savo gyvenimo momentais. Kartais pasijuntu vieniša, vieniša nuo pirštų galiukų iki plaukų šaknelių, vieniša kaip ir keliai be mašinų, kaip ir dangus be lėktuvų. Aš būsiu sraigė be kiauto, aš tokia ir esu. Šlykšti, atgrąsi, paliekanti nutysusį savo šleikštumo pėdsaką, prie manęs nieks nesilies kaip ir dabar. Išverksiu save. Stebėsiuos žmonėmis, kurie mane vadina gražia, maža princese, meilute, mielute, apsimesiu, kad nesuprantu, kad tai ne man. Juk, ne man, taip? Man jų nereikia, tų tuščių žodžių, kažkada maniau, kad esu verta daugiau nei tai, dabar norėčiau vėl išgirsti visas tas pasakas, visus jų viliojimus, bandymus mane turėti. „Ateik, brangioji, pas mane“. Ateisiu, juk tikrai ateisiu, kai dar kartą išvysiu tave, kai dar kartą pajusiu trauką, jei nepajusiu nepyk, nebark, nešauk ant manęs, tai ne aš kalta, ne mano akys sudaužė tau širdį, ne jos, jos per šaltos ir liūdnos, turėjai suprasti, juk tu, tas iš protingųjų, o aš, kas? Beprotė, pakvaišusi dėl gyvenimo. Ne mano akys sudaužė tau širdį, o tu pats ją sudaužei su naiviom mintim, beribiu tikėjimu manimi, prisimink, ką tau sakiau.. Aš kvaila. Tu atsakei, kad tu nekvailas. Aš kvailu juokeliu sutrypiau tavo įsitikinimus ir tu greit apsigalvojai, aš irgi kvailas tarei. Taip, žinau, kad tu kvailas, bet tik dėl to, kad manei, jog gali mane taip lengvai gauti.
 

  Nežmoniškai daug galvoti apie žmogų, kurį vieną kartą gyvenime esi mačiusi... Tokia jau aš. Tokia, kuriai daug daugiau reiškia žvilgsniai, kurie gali įstrigti visam gyvenimui, nei grubūs ir visai nemalonūs svetimųjų prisilietimai, kurie 
nieko nereiškia, tik ne man.



7 komentarai:

  1. Su liūdesiu...
    Ar čia vienas iš tų atvejų, kai labai rūpi vienam, tačiau visos mintys apie kitą?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Čia vienas iš tų atvejų, kai prisimenu kažką iš seniau nors patinka kitas, bet tai neilgam, greit man išeina sutikti kažką,kuris šiek tiek užvaldo mano protą, bet nieko daugiau, mažas apsvaigimas. Beje, nesistenk čia ieškoti liūdesio ar manyti, jog visi žodžiai atitinka gyvenimą ar visą tiesą, tiesiog kartais, kai rašau viską sutirštinu ir nuplauku nuo realybės, tiesiog nevisada pagalvoju, kaip tai galėtų suprasti skaitytojas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tai kad net ir nereikia galvoti, kaip tai supras ar galėtų suprasti skaitytojas (: kiekvienas tai padarys skirtingai (::

    AtsakytiPanaikinti
  4. o galvoti apie tą, kurio visai nepažįsti, susikurti tobulą jį iš jo žvilgsnio ir plevenimo pirmo aukšto koridorium ir kone kasnakt sapnuot?

    ir taip jau pusmetį.

    o multisimpatijos yra normalu, viskas ilgainiui monosimpatija lieka. tik klausyk širdies

    AtsakytiPanaikinti
  5. ah, taip būtent, mintyse susikurti tobulą žmogų ir nenustoti apie jį galvoti ir dar suprasti, kad nerūpi tu jam tiek kiek norėtum, o dar blogiau pasibaigus simpatijai, supranti, kad jam ji atsirado.. ar panašiai.. Norėčiau klausyt širdies, bet pasirodo mes kalbame skirtingomis kalbomis..

    AtsakytiPanaikinti
  6. protas šneka. o kartais jo verčiau ir neklausyt. bent bus ką prisimint. o ne plūduriuot KĄŽMONĖSPASAKYS? jūroje

    AtsakytiPanaikinti
  7. nieks net neketina tokioj plūduriuot. Žmonės dažnai kalba, patys nesuprasdami ką, čia jau jų problema.nieko neklausyt irgi ne pati geriausia išeitis, kadanors teks pažvelgti realybei į akis ir galbūt gailėtis, dalykų, kurių nepakeisi. juk pasauly mūsų daug ir yra keisčiausia, kad nežinomais būdais išaiškėja, kad netyčia visi vieni kitus pažįsta.

    AtsakytiPanaikinti