Šlapia žemė sugers mano dainą.

Pavydėjau tai moteriai, kuriai skirtos, tos gėlės.

Pavydėjau aštrių rožių spyglių.

Troškau tik vieno, kad tai man badytų jos rankas.

Pavydo ašaros nuvarvėjo mano skruostais, tingiai kaip medus.

Nuplovė mano veidą.

Nieko nejutau, tai buvo tik lietus.

Nesugebantis nei išlaisvinti, nei atgaivinti.

Galbūt tik manęs.

Nes žmonės vis tikina... juk tai pramanai.

Suksiuos viena, skambant prancūziškai muzikai, viena gulėsiu ant grindų, viena šilko pataluos.. Nesvarbu kur, svarbu, kad viena, viena, viena.