Prisiminiau nuostabaus grožio berniuką, kurį buvau įsimylėjusi, kai man buvo, maždaug devyneri, o gal jau ir pirmą dešimtį buvau perkopus. Atsimenu, kaip pamilau jo nuostabiai garbanotus rudus plaukus, kurie dengė jo lygią kaktą, man regis, jo akys buvo giliai rudos ir šypsojosi man savo sielos akimis, jis buvo toks tyras, tai išdavė ir jo šypsena, kuri svaigino, vertė susigėsti tą mažą, naivią mergaitę, kuri nebetikėjo pasakomis ir suprato, kad neviskas turi laimingą pabaigą, deja. Jos šviesūs plaukučiai sužėrėdavo saulėje, liūdna, bet vis dar tyra šypsena, nuspalvindavo kitiems dieną ir visą jos mažą pasaulį, kuriame jau buvo pirmieji kritimai, bet ji mokėjo džiaugtis daug labiau, mokėjo sužavėti kitus daug labiau, daug ryškiau spindėjo jos akys. Nebuvo ji dar įskaudinta tiek daug kartų. Ji nepažinojo jo, jis nepažinojo jos, bet jie nedrąsiai stebėdavo vienas kitą, tuomet kitų žmonių vertinimas, neturėjo jokios prasmės, jie ir nevertino, jie išsakė tūkstančius žodžių, nei vieno neištariant, jie buvo artimi, nors vienas kito nepažinojo. Tai tik sekundės reikalas, bet kažkoks nenusakomas lengvumas pasiliko ir primena didžiausias vertybes. O svarbiausia tikėjimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą