Jau žydi alyvos.

Nakties oras, tikrausiai neįmanoma nepamesti galvos.
O dangus, lyg jūra, lyg okeanas, paskęsiu jame šiąnakt.
Džiaugsmas dėl nuostabaus grožio vėl atgyja kūnuose ir pasislėpęs liūdesys krebždenasi sielose.
Gyva, vėl viskas gyva. Jaučiu žolę, žiedus, medžio žievę, žemės kartumą, karštį, garuojantį nuo asvalto. Viskas taip sušildo, apkabina, įsuka į savo nesibaigiantį sūkurį. Tampame to dalimi, o tai mums tampa visu gyvenimu. Bevailiai mes, mus taip lengva suvilioti. Mus taip lengva pavilioti.  O kas mums mes kvaili, mums nerūpi. Apsimetinėjam.
Kvėpuoju giliai, dažnai ir dusliai, neužtenka man to, noriu dar ir dar. Užsipildyt. Negana. Nepakanka. Dar ir dar. Dar kartą.