Spokso į mane savo akutėmis lyg ką blogai būčiau padariusi, nežinau, ko jiems iš manęs reikia. Mokykloje jaučiuosi keista. Visi žiūri, mirkčioja lyg sulėtintam kine, po truputį mane tai ima erzinti. Beprotiškai sekina. Nebeturiu jėgų. Nežmoniškai laukiu atostogų. Apima tokios mintys, kad nebeiškęsiu iki jų. Nu nebegaliu. Esu stipri, bet jaučiu kaip jėgos apleidžia, darosi silpna ir dar ta apsnūdimo būsena. Noriu jėgų pasisemti iš gamtos. Palikti nugulėtas žymes žolėje, daug skaityti. Tos pareigos, kurių aš nesugebu atlikti... Baigiu visai savimi nusivilti, bet aš nieko nedarau, kad pakeisčiau tai, nebeužtenka jėgų, nes jas išnaudoju tik sau. Jaučiuosi kitokia nei jie, nebėr jėgų net atremti jų žvilgsnių, regis, jie iššiulpė visą mano kraują ir apsilaižė pirštukus. Juokinga, bet graudu. Netik jaučiuosi kitokia nei jie, bet ir esu, turėčiau labai dėl to džiaugtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą