Kiek dar reiks jausti svetimų rankų šaltį, kol pajausi šilumą rankų, kurios globoja? Kiek reiks žvilgsnių atlaikyt, kol pajusi, kad tas žvilgsnis neniekina? Kiek kalbų turėsi išklausyti, kol išgirsi nuostabią tylą, nuostabių garsų ir žodžių tylą, kuri nežeidžia, neironizuoja, nesišaipo ir kvailai nekrizena... Kiek dar reiks tuščiai kuždėti: "o aš jį mylėjau"... Kiek dar tuščiai lieti ašaras, žmonėms, kurie jų nenusipelnė.. Kiek dar keiksim tuos, kurie nemokėjo atsakyti į mūsų meilę.. Kartais pagalvoju, o gal man patinka taip kentėti, iš meilės niekam...You were my everything, i was nothing for you, sweet..Yeh? Niekad, nieko nebuvo, gal taip ir geriau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą