Užsidengiu burną ir kvatoju... Kvatoju į delną. Springstu, kratausi, užsiriju, bet toliau kvatojuos. Tai tęsiasi, rodos, visą amžinybę. Jos neklausia iš ko juokiuos, gal žino, kad iš jų, jos klausia, kodėl užsidengiu burną ranka. Kaip visada šiek tiek suglumstu, kažką sumurmu panosėj... Kodėl nežvengiu joms į akis?... Kodėl nespjaudau jų savo seilėm, kodėl neparodau viso šleikštulio... Išgersiu mėtų arbatos, atsigulsiu į lovą, prieš miegą dar padejuosiu kaip greit bėga laikas ir tyliai nurimusi užmerksiu akis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą