Sustingdai ir vėl sningi, sningi į tas skyles, kurias pradūrei, kurios kraujuoja. Jokių spalvotų nagų, dažytų plaukų, blizgių lūpų. Tiesiog apsimestinis ramumas ir netikras lengvumas, nes sninga ir sninga. Apsvaigsta galva, apšviestos gatvės, dar labiau išryškina tą baltumą. Dabar jau purviną baltumą. Nusirauk plaukus, nusi lupinėk nagus, bet tau vistiek tai nepadės. Visur užpūsto, apsimestinai šventai, suteikia apsimestinį ramumą, bado akis, jos sprogsta, ramiai išvarva per skruostus, lieka išsišokusios akiduobės ir lyg rašalu išpaišyti žandai iškurių beliko tik išsišovę skruostikauliai. Spindi blizgučiai, skamba zvangaliukai, visi apsimestinai pakilios nuotaikos, visi apsimestinai geri. Šypsosi veidmainiškomis šypsenomis. Tik tas ūkvedys, begramdydamas už ledijusį sniegą, varvančia nosimi, nušalusiomis ausimis ir kutenančia gerkle, jau visą rytą kasantis įkyriai baltą sniegą, sugeba nuoširdžiai džiaugtis ir šypsotis. Visi laukia laiko kaitos, kai pradės ilgėti dienos, vakarai trumpėti, nors visi pasidarys dar labiau išsekę ir pavargę. Nieks to nesupranta, niekam nerūpi. Ir visą taip gyvenimą. Nieko nematyti ir apsimesti, kad nieko nesupranti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą