2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

Kelionėje, kuri vadinasi gyvenimas.


Kai nieko nejauti, jokių emocijų nei dabarčiai, nei ateičiai tik išliekančią ramybę. Ramybę, kurios tau labai trūko. Ramybė tvyro kažkur ore, kabo virš galvos, atrodo tuoj pakils ir atitrūks, nurūks tolyn, kur neseniai ir buvo. Supratau, kad kelionės puikus būdas atitrūkt nuo kasdienybės, naujai sutikti žmonės padeda užsimiršti, bet kai vėl grįžti, supranti, kad niekur toli nepabėgai, viskas buvo visada kartu, tik netyčia pasirodantys ženklai, vardai, nuotraukos ar paveiksliukai, niekur nebuvo dingę. Visas liūdesys ir nerimas nori tave sužlugdyti, dar saulėtas dienas paversti niūria kasdienybe. Bet mes juk jauni ir nenorime to leisti. Mes keliausime visą gyvenimą ir pavadinsime jį kelione, po dar neatrastus kraštus, sutiksime dar nepažintus egzotiškus žmones, būsime stiprūs ne todėl, kad jie norėtų mus tokius matyt, o todėl, kad mes vistiek nenuleisime galvų, nebūsime tuo kuo nesame.


Mylinti, jūsų careless

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą