Vis dar jaučiuosi kaip tas naivus vaikas, koks buvau. Kuris manė, jog žmonės, kurie dalinasi savo pasauliu nieko už tai nenori. Jie nori. Ir pasiima. Ir deja nebūtinai mūsų sąskaita. Ir deja mes to nesuprantame. Arba suprantame, bet per vėlai. Noriu verkti, nors visai neliūdna. Noriu, kad kristų lietus iš dangaus, dangus iš lietaus. Užlietų pėdas, blauzdas, kelius, klubus, pilvą, pečius, glamonėtų lūpas negrubiai. Gal tada išeitų pajausti. Suprasti, kad gyvenau, prisimint, kad gyvenau, kai visas pasaulis prabėgtų pro mano akis. Tuomet nereiktų ir lietaus, nuo to, kad turėčiau išgyventi viską dar kartą, mano ašaros prigirdytų visus. Į sveikatą!
Jie nori ir kartais atima praktiškai viską.
AtsakytiPanaikintiO štai aš dažnai noriu verkt, bet akyse sausa kaip Sacharoje.