2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Visiškai nieko.

-Girdi ką sakau?- jis šnypščia man tiesiai į ausį.
-Ne...- kraipau galvą, pritardama savo žodžiams.
-Klausyk..- maldauja..
Nors viską girdžiu, norėčiau, kad žodžiai praeitų tiesiai per ausis, nenoriu išgirsti. Ne...
Priglunda visai arti. Jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, ne tik dėl to, kad mes nevieni ir kad bendrauju su juo pirmą kartą ir kad jis.. blogas? Būtent dėl to ir klausaus jo, nes man beprotiškai idomu. Net nesvarbu, kas bus.. Nieks nesvarbu. Tik klausytis sumauto žmogaus, sumautą gyvenimo istoriją ir beprotiškai norėti būti kartu, kalbėtis, padėti. Tai tik ir noriu padaryt. Įsivaizdavau, koks jis galėtų būti žavus, kaip jo galėtų visos geisti, bet ne- žeminasi jis, nes jau beveik nebepastovi ant kojų, nes maldauja atleidimo už nieką. Vaidinu beprotiškai įsižeidusią? Ne, tiesiog tyliu, regis, viskas nublanksta, visos bėdos, nieks nebesvarbu. Tik galvoju, ką pasakyt.. Ką? Kad jis pasikeistų, kad gyventų, o nebūtų besielis vaiduoklis, su brendžio buteliu rankoje. Jis neužgydo žaizdų, tik dar labiau jas išgriaužia. Nevažiuok, nevažiuok, nevažiuok.. Norėtųsi šaukti, tačiau tyliu, juk kas aš? Išsišokėlė, kurios nuomonė niekam netūrėtų rūpėti, bet..

Tylėk..

2 komentarai:

  1. kažkas labai rodos žinomo
    "bendrauju su juo pirmą kartą ir kad jis.. blogas? Būtent dėl to ir klausaus jo, nes man beprotiškai idomu."

    AtsakytiPanaikinti
  2. it's so me.. Keista, kad kartais traukia tie, kurie neturėtų..

    AtsakytiPanaikinti