2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

things aren't the way they were before.

  Tu būtum mano šiąnakt, rytoj, poryt, tada, kai man reikėtų, tu būtum, bet tik ne aš. Mes turim atsilaikyt tau. Tavo žilgsniui ir prisilietimams. Turiu būt ištikima, tik tam atvaizdui veidrodyje, tik jis sugeba stipriai neapkęst ir dar smarkiau pajaust, jis galbūt pasikeis, bet neapleis, net ir tos, bejėgės būtybės viduje. Kaip nekenčiu visų tų pažadų, kvailų žodžių, kurie visiškai nieko nereiškia, nekenčiu, bet kartu man tai gyvybiškai svarbu, be jų jaučiuosi bejėgė. Ne, ir vėl apgaudinėju save, taip galvoju apie jį, laukiu kol parašys, nes pati tikriausiai esu per daug arogantiška, nors ne.. Taip žiauriai šnekėjus su juo būtų žema rašyt ir maldaut jo dėmesio.. Nesvarbu, kiek laiko praeis, viskas.
  Nejaučiu kojyčių, negaliu išsėdėti ramiai ant kėdės nuo skausmų, bet aš manau, kad kartais verta. Kartais verta pereiti visą miesto centrą, nenustoti plepėti su drauge, išgirsti tokių istorijų, kokių jau iš jos tai tikrai nesitikėjau, ah, kuo pavirsta nuostabios princesės, kurios neseniai dar iš rankų nepaleisdavo lėlių, kur dingsta tyros jų mintys.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą