Nusišypsau išblukusiam atvaizdui veidrodyje. Nusišypso mano kūnas, nusišypso mano siela. Atminty išliko susiliejęs kraštovaizdis. Koks jis buvo nuostabus, ryte ryjau jį akimis. Nuostabumo man dabar ir trūksta manyje. Reikalauju to iš savęs. Būti žavi, būti pasitikinti, būti užburianti. Svaigti nuo kvepalų, nakties oro, grožio ir tyrumo, štai, ko jaunas kūnas reikalauja. Vis galvoju, kokia nuostabi buvau arba kokia nuostabi dar būsiu, bet niekad, kad nuostabi turiu būti dabar. Kažko dabartis nevilioja. Vilioja svajonės. O aš vėl noriu pamesti galvą dėl savęs, o tuo pačiu dėl jūsų ir dėl jų visų. Kokios žavios moterys, kokie patrauklūs vyrai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą