2011 m. kovo 2 d., trečiadienis

Užmiršau savo vardą, tarp tūkstančių kitų vardų.


Paprašyk, vien tam, kad galėčiau atsisakyti.
Pažvelk į mane, vien tam, kad iš gėdos nusukčiau akis.

Aš tyliai rėkiu, jūs negirdit.
Aš tyliai šaukiu, kad ateitum, tu nusisuki, pakeli galvą ir nupėdini.
Slankioji gatvėm, daužaisi į žmones, tau nieko nereikia, tu nematai prasmės.

O pasirodo jos ir nėra. Nebuvo, nebūk kvailys.

Mūsų sielos paskutinės valkatos, didžiausios kekšės, joms mūsų nereikia.

Kaip joms mūsų nereikia... Kaip stipriai jos nori ištrūkti..
Klaidžiosiu, ieškosiu tavęs, žinodama, kad nerasiu.
Žinau, kur tu būsi, bet vistiek tavęs nerasiu.
Nerasiu, nes mes neradome, jų, tų paskutinių šliundrų, o kas mums iš kūnų?
Gi į parodą nepadėsi.

4 komentarai:

  1. stipriai parasyta. kazkaip sukrete net...

    AtsakytiPanaikinti
  2. dėkui, o kad sukrėtė tai tikriausiai negerai..

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ne, gerai. "Rašytojo kūryba primena šaudymą: galima pataikyti skaitytojui į galvą, o galima ir nepataikyti." O.V. Holmsas
    Šitas pataikė. Efektas padarytas (:

    AtsakytiPanaikinti