Man dreba pirštai viduje. Užsimerkia vidaus akys. Nebesuprantu savęs, visiškai nebesuprantu savęs. Nesuprantu ką gerbiu, o ką turiu gerbt, ką myliu, o ką noriu mylėt, nebesuprantu, kas man miela, o kas šlykštu ir apgailėtina. Apgailėtina aš pati, taip ir jaučiuos pastarosiomis dienomis, o gal savaitėmis.. Nesuprantu, regis, esu, bet jausmas lyg nebūčiau. Vėl kažko lyja lietus iš akių, vėl kažko taip liūdna dėl savęs. Dėl to, kad nebesugebu savęs suvokti, nebesugebu mylėt, sau brangių žmonių, taip kaip jie yra verti, būti mylimi. Liečiu daiktus, bet nieko nejaučiu, nieko nejaučiu. O taip norisi, taip norisi, kad net širdis plyšta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą