Vis nenueinu, kur mano širdis šaukia. Vis norėčiau, kad ji neklausytų proto, o protas jos. Mes visi trys nesusikalbam. Pasirodo, mes net nesikalbėjom. Tylos sienos, plytos ir betonas dengia žodžius, šiek tiek prislopina. O man patinka žodžių žaismas, kaip jie tyliai, ramiai žaidžia burnoje, bet nesudrumsčia tylos ir ramios, suvirpinančios muzikos. Prisimenu, keista, kad man patiko jo balsas, jog jis juo maloniai džiaugėsi, gal tai net labiau patiko. Smagu, matyt žmogų, kuris beprotiškai mėgaujasi tuo, ką daro. Ir kaip šlykštu žiūrėt į žmogų, kuris nėra, koks tūrėtų ar norėtų būt, taip tai aš.
Man tai atrodo, kad aš, mano širdis ir mano protas kalba skirtingomis kalbomis. Reikia kaip nors tas kalbas išmokti...
AtsakytiPanaikintiTikiuosi, jog tu gabi kalboms ir susikalbėsi su savimi. Nors man pačiai tai retkarčiais atrodo beviltiška, valdyti save kaip tūrėtų būt geriausia tau ir kitiems, kažin ar išvis tai įmanoma.
AtsakytiPanaikinti