2011 m. vasario 6 d., sekmadienis

Vakaro sonatos.


Ištirpsta sniegas lengvai, taip kaip prisnigo. Nei iš šio, nei iš to... Užgniaužia kvapą. Žvelgiam į bekraštį tolį, užburia, nes nematom pabaigos, traukia, nes nežinom kas už viso to slypi, nedrąsu, bet idomu. Jie skuba, lekia, o mes stovim vidury gatvės, prie jūros kranto, kelio pradžioj, stovim ir žiūrim. Į kažkieno tolius, ar jie priklausys mums, mes nežinom, mes tik tikimės, mes tik viliamės. Nesijuokiam sarkastiškai, dingo ironija, kvailas, dirbtinis juokas. Už išsitaršiusius plaukus, mums nieko negali būti gražiau, už savą juoką, niekas negali glostyti švelniau, tik mūsų rankos mums primena kiek reikia dirbti, jei nori kažko pasiekti. Už mūsų ašaras, nieko negali būt nuoširdžiau. Mes tik spaudžiam vieni kitiems rankas, primindami, kad gali mumis pasikliauti, kad mums neprivalai šypsotis, jei nenori. Visi ištarti žodžiai liks tik čia.. Tik čia prisiminimai gyvuos visada ir jų daugės. Tie nuoširdūs pokalbiai, tiesmukiški klausimai ir išsamūs atsakymai, tie vakarai, tie pasivaikščiojimai, per greit prabėgusios valandos, minutės, lyg jų net nebuvo.. Išgertos ir nugertos taurės, arbatos ir kavos puodukai, išlukštenti popieriukai, praplėšti pakeliai, ištuštėjusios lėkštės, indai. Jie neprimena pabaigos, jie primena tas paprastas akimirkas. Tas paprastumas žavi iki šiol... Išsaugoti laiškai, atvirutės, sveikinimai, lapeliai.. Išsaugoti atsiminimai.. Išsaugotos nuotraukos.. Jos primins mūsų artumą, mūsų dienas ir naktis, mūsų liūdnumą ir visas tikrai nuostabias akimirkas. Kartais suprantu, kad nebebus visiškai visko kaip anksčiau, nors ir liūdna, bet bus dar geresnių akimirkų, kurios žavės savo nerūpestingumu. Kaip dabar žavi šios. Viskas žavi, net pirmos meilės, paslaptys, tas naivumas, bandymas suprasti nesuprantamas tiesas, nesuprantamus žmones ir save.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą