2011 m. sausio 29 d., šeštadienis

Vakarai

Pilnos, neišgertos taurės. Su gėrimų likučiais. Niekas jų nebenori.. Jau nuvytusios rožės puošia mano vazas. Galvas jos man lenkia. Lenkiu galvą ir aš joms. Kraupu man į jas žiūrėti. Išsunktos, visai be gyvybės. Bet vis dar gražios. Nepaprastai. Jos teikia tyrumą. Sakrališką džiaugsmą. Net per ne lyg įkyriai rodo savo pasiaukojimą tau. Rėkte rėkia, šaukte šaukia, kad prarado gyvybę dėl tavęs. Kad tau suteiktų akimirkos džiaugsmą. O gal net nesuteiktų. Knygos sudėliotos spintose, spintelėse, kitos mėtosi ant grindų, jokios pagarbos, nieko... Apčiupinėti langai, aptrupinti kilimai, stalas nuklotas popieriais, nuotraukos apsidengusios dulkėmis, sujaukta patalynė. Regis, ne tik kambaryje, kūne, bet ir sieloje vyrauja sąmyšis, didžiulė netvarka, beprotiškas jovalas. Šlamštas. Nesuprantu, kur dingo grožis. Kur dingo tyrumas, kur dingo šventumas, kito palaikymas? Kur vis dingsta sielos ramybė.. Kodėl toks jausmas stiprus, lyg bangos daužytųsi į krantą? Kodėl nelyja? Žemę sukaustęs nežmoniškas šaltis, taip pat plinta šaltis žmonių širdyse. Žiūriu į rožes, nuvytusias gėles. Lenkia man savo galvas, lenkiu joms aš savo galvas, savo pasaulius atiduodu, už tą grožį, dovanotą mano akims, mano sielai. Bet jos nulenkusios savo galvas, nebešneka su manim, tik tyli, gal šaukia, bet negirdžiu jų, nebegirdžiu jų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą