Tobulybės.

Būti ne vienam, bet vienišam. Glostyti, kai rankos šiurkščios? Žavėtis žmogum iš toli daug paprasčiau, nei susidurti su jo netobulumu, jo trūkumais. Reikia mokėti priimti žmones visus, kokie jie bebūtų, tik taip mes išmoksime mylėti. "Mes gyvename, kad mylėtume ne rasdami tobulą asmenį, bet išmokdami matyti netobulą asmenį tobulai." Bet mes vistiek ieškome tobulybių, suprasdami, kad jų nėra. Žmonija net nežino, koks žmogus yra tobulas, juk kiekvienas tobulybę mato kitaip. Man pažvelgus iš šalies, kiekvienas atrodo nepaprastai gražus ir nepakartojamas, tai kam ieškoti tobulybių? Kurtis neišpildomas svajones rasti žmogų be priekaištų, o ar mums būtų su juo įdomu, gal savaitę, mėnesį, tada mums trūktų paprastumo, neišsiankamo ir kartu taip trokštamo.

Arogancija.

Savanaudiškumas.

Arba tiesiog Vienatvė.

Beribė ir nevisada tobula.

Myliu, bučiuoju Careless