Forever young.

Atsimenu, kai dar buvau mažytė turėjau geriausią draugę. Tiesa, likimas suvedė, kad mes dar dabar kartu mokomės, aišku, jau seniai viskas ne be taip kaip seniau, bet vistiek... Kažkaip prisimenu, kai kartu žaisdavom ji sakydavo, jog labai nenori užaugti, o aš jai bandydavau įrodyti, koks nuostabus gyvenimas užaugus. Mane žavėjo suaugusiųjų pasaulis, ta laisvė, galimybės, pasirinkimai, nerūpestingumas, bemiegės naktys ir žinoma dienos(aš buvau iš tų vaikų, kurių nebuvo įmanoma priversti eit miegoti). Galiu tik pavydėti sau to pasitikėjimo savimi ir troškimo būti subrendusia. Siekdama užaugti galbūt net neišnaudojau visiškai savo vaikystės ir net nepastebėjau kaip tas vyresniųjų pasaulis taip ramiai atėjo į mano gyvenimą, jog nespėjau net prabusti iš savo naivių svajonių. Vyresniųjų.. taip galbūt juokingai skamba, nes esu dar labai jauna. Tik kažkoks keistas jausmas apėmė, kai šiandien turėjom vesti naujokus penktokėlius į klases, drąsiai paėmiau mažo berniuko ranką ir jaučiau jo jaudulį bei baimę. Gal tada ir supratau, kad mano vaikystė baigėsi, reikia savo vietas užleisti kitiems.

Years of no friends.

Jau beveik galiu užuosti, beveik jaučiu skonį, artėjančių metų. Aš turiu omenį mokslo metus. Metus be tikrų ir išvis tikriausiai be jokių draugų, jau geriau jausti vienišumą per ilgas pamokas ir dar per ilgesnes pertraukas, nei jausti pykulį nuo veidmainių. Žinau jų neišvengsiu, nes būsiu vietoje kur tokių šimtai knibždės aplink mane, kaip kokioj žiurkių gūžtoj, jau net dabar dūstu. He, he.. Vėl gumulas gerklėj. Pavydas, apkalbos, šmeižtas, sąmokslai, kerštas, pykčiai ir visi kiti "malonūs" dalykėliai. Aišku konkurencija, kovos dėl geresnių įvertinimų. Ir visos kitos mergaitiškos dramos.. Kaip pavargstu nuo to. Norėčiau bendraut daugiau su vaikinais su jais paprasčiau(kalbu apie normalius vaikinus, kai kurių net tokiais nelaikau-jie žvėrys). Aišku, beprasmiai įsimylėjimai, bet tai dar galiu ištverti. Trokštu būti laiminga, protinga ir beprotiškai žavinga, kad tos gyvatės užspringtų iš pavydo.Nors manau nesu blogas žmogus, tačiau visos tos intrigos tikrai užknisa... Beje, mano vasara dar nesibaigė, tikiuosi ji tęsis ištisus metus.

Šlapia žemė sugers mano dainą.

Pavydėjau tai moteriai, kuriai skirtos, tos gėlės.

Pavydėjau aštrių rožių spyglių.

Troškau tik vieno, kad tai man badytų jos rankas.

Pavydo ašaros nuvarvėjo mano skruostais, tingiai kaip medus.

Nuplovė mano veidą.

Nieko nejutau, tai buvo tik lietus.

Nesugebantis nei išlaisvinti, nei atgaivinti.

Galbūt tik manęs.

Nes žmonės vis tikina... juk tai pramanai.

Suksiuos viena, skambant prancūziškai muzikai, viena gulėsiu ant grindų, viena šilko pataluos.. Nesvarbu kur, svarbu, kad viena, viena, viena.

Ask me, if you dare.

Ask me, whatever you like. http://formspring.me/CarelesslyLife
Klauskite manęs, bet ko. Priverskite mane suglumti, suabejoti, susigėsti, pagalvoti, susidomėti. Nežinau, būkite originalūs.

Don't care about people, who don't want to see you happy.

Vakar norėjosi rašyti.. Be proto.. Štai, jums žinutė, iš vakar.

 Ak, kaip norėčiau apsirengti minkštą ir švelnų megztinį, įsinert į ploną paltuką, aptemtas kelnes ir šiltus batus ir lietui lyjant, sėdėti, kokioj jaukioj terasoj ar kavinukėj, jaustis sava net ir su nepažįstamais žmonėmis, daryt koliažus, nepaleist iš rankų arbatos puodukų, nes kavos laikas, jau baigėsi. Taip pat sėdėti, šnekėtis su visais, daug juoktis, nepaleist jų žvilgsnių, gal net surasti kieno nors pirštus ir sunerti juos su savaisiais. Jaukumas, sielos bei dvasios ramybė, nereikėjimas nei pasverti minčių, nei gailėtis pasakytų žodžių.. Na ir kas, kad guliu lovoje, vartau senus žurnalus, tos mintys mane sušildo, tiesiog, pakeri.

P.S. Pagirkit mane už kantrybę, nes visą tai jums perrašau. Nesuprantu iš kur toks noras atskleisti savo mintis, tiesiog, pavargstu.. Dabar viskas, ko noriu tai- būti laiminga, dėl savęs.

i don't understand girls anymore.

Man asmeniškai, aš esu labai jausmingas žmogus, todėl labai nustembu, kai kiti užmiršta, kad ir aš galiu, ką nors jausti, kad ir aš turiu savo nuomonę, kad esu mąstantis ir gan sąmoningas žmogus. Bet.. Kaip sakoma prie visko priprantama. Kartais per ne lyg įsijaučiu į kvailelės rolę, bet jei jums reikia aš būsiu tuo kuo tik nori, bet tik aš vienintelė žinosiu, kas aš esu. Daug kas nuleidžia rankas ir išmėto visas viltis mane suprasti, kiti slapčia mano, kad mane visiškai pažįsta, nes lengvumo ir momento pagauta išsipasakoju viską, kas ant širdies, net lepteliu kelias savo mažas paslaptėles, kai ką paryškinu, kai ką sumenkinu... Nors ta kalė buvo neverta visko žinoti, ji net pati nustebo, kad jai pasakoju. Šiek tiek nekenčiu savęs už tai. Bet buvo taip nyku ir tuščia būt su ja. Jaučiaus lyg daryčiau kažkokį visai beprasmį darbą, taip nemalonu man buvo ir taip šlykštu... Viskas, kas man primena blogas emocijas, su ja grįžo ir man atgal. Lyg aš to būčiau verta. Tikrai nederėjo man to pasakoti, nes tos kvailos jos replikos, neteisingai atkartoti vardai.. Kaip ji mane užknisa, o kažkada ji man buvo geriausia.. Dabar su malonumu rinkčiausi tik vaikinų draugiją (nors seniau buvo atvirkščiai) su jais gali šnekėti nesamones, jie tuo patikės ir žvelgs į tave tuo žaviu, norinčiu tave pažinti žvilgsniu.

I am going to be me.

Jaučiuosi pavargus, apsižliumbus, pikta, bet kartais nusišypsau, vien dėl Jų, kurie privertė mane juoktis, kaip jau seniai nesijuokiau. Bet, deja, yra tokių žmonių, kurie nesugeba, tiesiog, negali matyt manęs laimingos. Viskas, noriu gyventi tik dėl savo laimės. Baisiausia, kai patys brangiausi žmonės daugiausia tave skaudina, bet būtina atsirinkti, suprasti, kas yra kas.

things aren't the way they were before.

  Tu būtum mano šiąnakt, rytoj, poryt, tada, kai man reikėtų, tu būtum, bet tik ne aš. Mes turim atsilaikyt tau. Tavo žilgsniui ir prisilietimams. Turiu būt ištikima, tik tam atvaizdui veidrodyje, tik jis sugeba stipriai neapkęst ir dar smarkiau pajaust, jis galbūt pasikeis, bet neapleis, net ir tos, bejėgės būtybės viduje. Kaip nekenčiu visų tų pažadų, kvailų žodžių, kurie visiškai nieko nereiškia, nekenčiu, bet kartu man tai gyvybiškai svarbu, be jų jaučiuosi bejėgė. Ne, ir vėl apgaudinėju save, taip galvoju apie jį, laukiu kol parašys, nes pati tikriausiai esu per daug arogantiška, nors ne.. Taip žiauriai šnekėjus su juo būtų žema rašyt ir maldaut jo dėmesio.. Nesvarbu, kiek laiko praeis, viskas.
  Nejaučiu kojyčių, negaliu išsėdėti ramiai ant kėdės nuo skausmų, bet aš manau, kad kartais verta. Kartais verta pereiti visą miesto centrą, nenustoti plepėti su drauge, išgirsti tokių istorijų, kokių jau iš jos tai tikrai nesitikėjau, ah, kuo pavirsta nuostabios princesės, kurios neseniai dar iš rankų nepaleisdavo lėlių, kur dingsta tyros jų mintys.

 

Let's stop pretending that we are in love..

Noriu drebėti. Nuo tavo lūpų. Nuo tavo pirštų. Noriu tavęs norėti. Nors man tai tikriausiai per daug sunku. Noriu ką nors suprasti. Nes pabodo nežinomybė. Pabodo kvaili sapnai. Norėti svetimo, jį gauti, jo neapkęsti. Kas per nesamonės? Kas per dienų ir valandų eikvojimas.. Pabosta, laukti, sulaukti, nusivilti.. Nebelauksiu. Nebereikia gaišti laiko. Neverta apsimetinėti, kaip myli, nors nei karto, nieko nejautei, nieko daugiau nei susižavėjimo, noro turėti, savintis. Ir laisvės, kurią turėjai. Negeidžiu tavęs, ne tave sapnuoju naktimis. Nei jo, nei jų. Kaip "gražiai" pasakyt žmogui, kad nejauti jokios traukos? Užnisa visi išsiknisinėjimai, gražios kalbos. Eikim tiesiai šviesiai. Prie reikalo. Pasakyk, ko nori iš manęs.

Your naked eyes and my naked lips.

Prisiminiau nuostabaus grožio berniuką, kurį buvau įsimylėjusi, kai man buvo, maždaug devyneri, o gal jau ir pirmą dešimtį buvau perkopus. Atsimenu, kaip pamilau jo nuostabiai garbanotus rudus plaukus, kurie dengė jo lygią kaktą, man regis, jo akys buvo giliai rudos ir šypsojosi man savo sielos akimis, jis buvo toks tyras, tai išdavė ir jo šypsena, kuri svaigino, vertė susigėsti tą mažą, naivią mergaitę, kuri nebetikėjo pasakomis ir suprato, kad neviskas turi laimingą pabaigą, deja. Jos šviesūs plaukučiai sužėrėdavo saulėje, liūdna, bet vis dar tyra šypsena, nuspalvindavo kitiems dieną ir visą jos mažą pasaulį, kuriame jau buvo pirmieji kritimai, bet ji mokėjo džiaugtis daug labiau, mokėjo sužavėti kitus daug labiau, daug ryškiau spindėjo jos akys. Nebuvo ji dar įskaudinta tiek daug kartų. Ji nepažinojo jo, jis nepažinojo jos, bet jie nedrąsiai stebėdavo vienas kitą, tuomet kitų žmonių vertinimas, neturėjo jokios prasmės, jie ir nevertino, jie išsakė tūkstančius žodžių, nei vieno neištariant, jie buvo artimi, nors vienas kito nepažinojo. Tai tik sekundės reikalas, bet kažkoks nenusakomas lengvumas pasiliko ir primena didžiausias vertybes. O svarbiausia tikėjimas.

Skaityk man iš lūpų

Pastatyk man pilį- svajonių, smėlio-nesvarbu. Nesvarbu, kad ją suniokos vėjas, bangos ar koks kvailys. Man nereikia tvirtų pamatų. Man nereikia konkretumo, melo, tuščių žodžių, planų. Aš jauna, aš noriu gyventi, aš noriu, kad viskas eitų palengva ir iš malonumo, o ne pareigos.
Keista "gaudyt", kai kurių žmonių akis, kai dažniausiai aš kitiems vengiu į jas žiūrėti, keista kaip mus traukia paradoksai, net užverda kraujas. Jau dabar pasiilgau miško kvapo, tyro oro, švelnaus, vėsaus, naktų praleistų ant liepto, nuleistų kojų į ežerą, nuostabaus dangaus. Buvo taip gera ir liūdna, nes reikėjo išvažiuoti. Žinau dar sugrįšim, dar sutiksiu jį. Viskas bus taip pat.
P.S. nežinau, kodėl visa tai rašau, nežinau, kam viską sutirštinu, bet tikiuosi viskas išeis tik į gerą.

I am thirsty, you make me thirsty.

Lauke tamsu. Beveik nematau priešais esančio namo. Tik šviesą vienam lange. Vasara, vasara, vasara... Galit patikėt? Aš dar ne.. Baisu, kad kai ji praeis, aš dar nebūsiu spėjus patikėt, kad ji buvo. Namie beveik nebūnu, grįžtu, vėl kur nors išvažiuoju. Taip, nesėdžiu vietoj, bet kartais nejaučiu savęs. Nežinau kaip paaiškint, atrodo, esu, bet nejaučiu. Jaučiu, bet neesu. Jau naktis, ryt vėl išvažiuoju, daiktų dar nepradėjau dėtis. Žinau, kad beprotiškai noriu pasiimti jau amžius ant mano palangės stovintį šampano butelį. Labai troškina, o vienai gerti tikriausiai basiai nepadoru. Norisi dėt ant padorumo, ant normų, taisyklių, ribų. Kam jos? Tik varžo. Užknisa visų darbų nepabaigti laiku, o kam?..   Sutrypt padorumą, gėdą ir senamadiškas pažiūras. Gal net sutrypt save.

Kodėl taip sunku nusižengti susikurtom taisyklėm, nustot galvoti apie ateitį, ką pamanys kiti. We are young and we are free, right? Let's forget everything for a while.

Stars will never stop shining.

Plūduriuoti, bet neskęsti, jausti kaip vanduo apglėbia ir laiko. Neapsakomas jausmas, gulėti ant vandens, jausti kaip jis kutena, glamonėja švelnią odą, suvelia plaukus, akis pavergia dangus. Dienos vėl šiltėja, oda limpa, miestas įsisupęs į svaigią vasaros skraistę, kuri plazda, pučiant vėjui. Naktimis persisveriu per balkoną ir kvėpiu visą orą į save. Vasaros kvapas. Užplūsta praeitų vasarų prisiminimai, stengiuosi jiems nepasiduot, nes žinau-tikrai neverta. Bet tikrai verta gyventi šiuo momentu, žavėtis žmonėmis, kuriuos sutikai šiandien, atrasti vis naujos muzikos, kaip nors pakeisti savo rūbus, skaityti, ką tu nori, įdėmiai nužiūrinėti praeivius, klausytis svetimų pokalbių, stebėti kaip vaikštinėja balandžiai, gėrėtis greitai praskriejančiu kraštovaizdžiu, mylėti visus nuoširdžius žmones, jiems šypsotis.
P.S. tikiuosi, kad jūsų vasara nuostabi, o jei dar ne, ji tikrai tokia bus, bet dažnai viskas priklauso nuo mūsų. Bučiuoju.

Summer's nights.

Nemiegu naktimis, tiesiog žaviuosi. Kvėpiu visą orą į plaučius, jaučiu kaip apkabina, glamonėja, suteikia jėgų.  Visos tos naktys. Mane taip žavi. Žavi nerūpestingumas ir drąsa. Prie tamsos daugiau drąsos- ir tai tiesa. Norisi išsileisti plaukus, nusiauti nepatogius batus ir nesiliauti lakstyti po šlapią žolė, garuojantį asvaltą, rėkauti, vartytis, kalbinti nepažįstamuosius, neqatsakinėti į kalbintojus, arba elgtis įžūliai. Gerti alaus koteilius parke, valgyti nesveiką maistą, mėtytis vynuogėmis ir jausti jų saldų skonį burnoje, darytis šukuosenas juokingai fotografuotis, tų nuotraukų niekur nekelti, tik visada turėti, išsidažyti tamsiai lūpas, apsirengti nuostabias dažniausiai juodas trumpas sukneles, aptempenčias kūną, tarsi, pirštinė, gerkti pieniškus kokteilius, springti iš juoko, rūkyti, užuosti dūmus, neleisti nei sau, nei kitiems, erzinti kitus,nešioti pintas virvelių apyrankes, kurias kažkas brangus nupynė, nešioti juostas ant galvos, nors nieks nesupranta kam (nes MAN taip patinka), valgyti keptus koldūnus, gerti kavą su pienu, šokti, kraipyti klubus, vaiuoti maudytis, pirkti maisto iš greito maisto restoranų, nešioti saulės akiniu, nors per juos nieko nematai, klausinėti nesamonių, atvirai išsikalbėti, tūkstantį kartų šukuotis plaukus, lakuotis nagus, juos nusivalyti, garsiai klausytis muzikos, žiūrėti vaizdo klipus, dalintis prisiminimais, norėti kąnors nuveikti, bet nežinoti ką, suprasti, kad ši akimirka kažkuo ypatinga, rodyti ožiukus, suprasti, koks kvailas esi, pamilti save iš naujo, įsimylėti, daug galvoti, svajoti ir šokti, šokti, šokti, apsvaigti nuo nakties, kokteilių, meilės, o gal neapykantos, kvepėti kvepalais, užuosti gamtą, šypsotis visiems. Ak, kaip noriu būt linksma, viskuo mėgautis, spinduliuoti, bet kartais, regis, kažko trūksta, užplaukia kažkoks liūdnumas. Noriu pradėti ir aš savo vasarą!!!!! Savaitgalį lėksim maudytis, laukia gal net nemiegės naktys, reiktų suplanuot ką nors really fun, fun, fun!

Just it.

Išeikvoju save, vėjais paleidžiu jėgas. Jaučiuosi silpna, bet laiminga, jei taip įsivaizduoji laimę.

Pataikavimai.

Liaupsinu save, nes kiti to nesugeba padaryti už mane.

                           Pažvelgiu į veidrodį, nužiūriu savo figūrą, tamsiai išdažytas akis, 

       surištus plaukus. Manęs galėtų norėti kiekvienas vyras, bet nenori tie, kurių noriu aš.

Žinau, kad visai jų nenoriu, bijočiau artumo, netekti laisvės, nepatiktų, kad kažkas nori mane suvaržyti ar savintis. Viskas dėl to, jog geidžiu, ko negaliu turėti. 

Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė

Paviršutiniškas pasaulis ir aš jo viduryje. Pasirodo, nesugebu tam atsispirti, o gal net nesipriešinu. Nagų lakai, lūpų blizgesiai, auskarai, apyrankės, žiedai, kūno kremai ir visa kita puošia mano stalą, grindis ir lentynas. Kai kurie net nepanaudoti... Viskas tik išorė, viskas tik paviršius apsinešęs sluoksniu dulkių, kuriomis mes mėgaujamės. Pasiklystu, nebesuprantu nei kas aš, nei kas mano draugai, ar priešai. Kodėl jie dingsta ar vėl pasirodo? Tuštybė, kad ir kokia jį būtų šlykšti- mus žavi, mes ja mėgaujamės. O gal tai ir yra gerai, rasti daiktus, kurie sugeba mums suteikti džiaugsmo, jeigu žmonės, kuriuos vadinom draugais, nebesugeba. Tik tie, kurie yra visada šalia, tie, kurių nesugebame pakankamai vertinti, kurie besąlygiškai myli mane, kad ir kokia šlykšti, šykšti ar dar kokia bebūčiau, sugeba išlikti šalia už ką turime būti dėkingi.

Nerangumas.

Sulaužyti daiktai lieka gulėti savo vietose, bet man dėl jų neramu, ne dėl to, kad jiems skauda, vien dėl to, kad esu nerangi ir nieko nesugebu atlikti taip kaip reikia. Taip pat išlieka baimė, kad jie tokie ir liks, niekam nebereikalingi.
Sudaužyt, sulaužyt, suniokot- štai, kas man sekasi geriausiai.

Kvėpuok giliai. Nors oro nėra, dusti. Kvėpuok giliai.

Your beauty is deep inside.

Kokia tamsi ir lietinga diena. Bet, juk, vasara prieš akis, reikia gerai nusiteikti. Jau už kokios valandos temsiu lagaminą per lietų, bet gi ne tai nesvarbiausia, svarbiausia tai, kad greit būsiu ten, kur šilta. Labai noriu pailsėti. Prieš kur nors išvykstant, prisikabina toks jaudulys, o gal nerimas, susimaišęs su baime, kuri man neleidžia baiviai viską apgalvoti. Beje, negaliu patikėti, kad jau vasara..
Tai va, brangieji, linkiu jums nuostabiausios vasaros. Tikiuosi susirašysim.
Wish me luck.

Your eyes are as black as night.

Tolima aš tau.
Tolima kaip dangus.
Tolima kaip tas, auštantis rytdienos rytas.
Tolima aš tau,
Didžiausia paslaptis.
Nebūk apgailėtinas, tikėdamas mane suprasti.
Tikėdamas mane turėti.
Tolima aš tau.
Per ne lyg pasiekiama.
Tolima aš tau, nors galėtum mane užuosti.
Tolima aš tau, kaip tolimi gali būti tik žmonės.
Vandenys susijungia, kalnai susijungia tik mes- tylūs ir nebylūs.
Nejuda mūsų lūpos, nesuvirpa blakstienos.
Užsimerkti, nusisukti, štai, ko geidžia širdis.
Nebežinau, kur dėt akis.
Nenoriu sutikti žmonių žvilgsnių.
Bijau aš jų.
Labiau už baimę.
Nebeldi man į duris naktimis.
Bet aš laukiu.
Nesu kantri, bet laukiu.
Nereiktų, žinau.
Regis, girdžiu kaip šnopuoji į duris.
Regis, užuodžiu gėles, kurių man nedovanoji.

Kliedesiai.

Žmonės, kurie renkasi neišsipildymą yra beprotiškai lengvi ir neįtikėtinai sunkūs. Jie žino, ko nori, bet supranta, kad didžiausias malonumas- geisti, nepasiekiamų dalykų. O tada, kai tu galėsi jausti jų kvapą, užuosti skonį tau atrodys, kad geri tuštumą ir minti oru. Tai nėra blogai, mes susirasim, kažką kitą, ko galėsime geisti. Tai žmonės, kurie renkasi  neišsipildymą.

Dažnai pagaunu save, vagiančią mintis, idėjas, jausmus. Iš filmų, knygų, straipsnių, žmonių.. Be jų mano ir taip besikartojanti ir paviršutiniška kalba, rašysena, būtų dar neįdomesnė. Regis, kaip gyvulys iščiulpiu visa, ką jie išgyveno, pasiimu sau ir bandau tai išgyventi, įsivaizduoti save tuose kažkuo nepaprastai ypatingomis situacijose, jų pokalbiuose, atrodo, jaučiu kiekvieną žodį, kiekvieną žvilgsnį, reakciją, norisi ir mums išgyventi kažką labai ypatingo, kažką, kas būtų vertas knygos, kas būtų vertas gyvenimo.

Jau žydi alyvos.

Nakties oras, tikrausiai neįmanoma nepamesti galvos.
O dangus, lyg jūra, lyg okeanas, paskęsiu jame šiąnakt.
Džiaugsmas dėl nuostabaus grožio vėl atgyja kūnuose ir pasislėpęs liūdesys krebždenasi sielose.
Gyva, vėl viskas gyva. Jaučiu žolę, žiedus, medžio žievę, žemės kartumą, karštį, garuojantį nuo asvalto. Viskas taip sušildo, apkabina, įsuka į savo nesibaigiantį sūkurį. Tampame to dalimi, o tai mums tampa visu gyvenimu. Bevailiai mes, mus taip lengva suvilioti. Mus taip lengva pavilioti.  O kas mums mes kvaili, mums nerūpi. Apsimetinėjam.
Kvėpuoju giliai, dažnai ir dusliai, neužtenka man to, noriu dar ir dar. Užsipildyt. Negana. Nepakanka. Dar ir dar. Dar kartą.
                           

Atskalūnai.

Spokso į mane savo akutėmis lyg ką blogai būčiau padariusi, nežinau, ko jiems iš manęs reikia. Mokykloje jaučiuosi keista. Visi žiūri, mirkčioja lyg sulėtintam kine, po truputį mane tai ima erzinti. Beprotiškai sekina. Nebeturiu jėgų. Nežmoniškai laukiu atostogų. Apima tokios mintys, kad nebeiškęsiu iki jų. Nu nebegaliu. Esu stipri, bet jaučiu kaip jėgos apleidžia, darosi silpna ir dar ta apsnūdimo būsena. Noriu jėgų pasisemti iš gamtos. Palikti nugulėtas žymes žolėje, daug skaityti. Tos pareigos, kurių aš nesugebu atlikti... Baigiu visai savimi nusivilti, bet aš nieko nedarau, kad pakeisčiau tai, nebeužtenka jėgų, nes jas išnaudoju tik sau. Jaučiuosi kitokia nei jie, nebėr jėgų net atremti jų žvilgsnių, regis, jie iššiulpė visą mano kraują ir apsilaižė pirštukus. Juokinga, bet graudu. Netik jaučiuosi kitokia nei jie, bet ir esu, turėčiau labai dėl to džiaugtis.

Mylėk mane, mylėk, nes nieko daugiau nenoriu.

Patinka žiūrėti filmus, apsvaigti jų meile, pasiaukojimu. Nieko daugiau nebelieka tik klausti savęs, kodėl taip nebūna realiame gyvenime? Man baisu. Baisu nuo tuštumo. Kambariuose ir mano viduje. Viskas taip tuščia, taip tuščia ir apgaulinga. Nežinau, ko man reikia, ko noriu, ką jaučiu. Nekenčiu to jausmo. Noro, būti nesavimi. Noro, kad jie mane mylėtų. Nors, kas man iš tos meilės. Ji tik surakins. Kas iš vienpusių jausmų. Nieko. Nenoriu, kad skaudėtų, nei tau, nei man.

Noriu šventumo. Jausti švelnų slogumą, klausytis, girdėti, vėl išnaujo suprasti, įkvėpti visais savo plaučiais orą, tik tai ir mylėti.