2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Man nereikia vandenynų, kad galėčiau paskęsti, man užtenka tavo akių.


Tirpstu. Nieko čia nepridarysi, ar ne? Nykstu. Siluetas ir kūnas. Šypteliu, o kas daugiau belieka? Atsibosta teisintis, kodėl ko nors nepadarau arba kodėl padarau ne laiku, atsibosta ieškoti priežasčių savo tinginiui pateisinti. Jaučiuosi suglebus, bet tokia nesu. Paradoksalu? Ne, nemanau. Juokinga? Taip, kaip visada, kvailas juokelis. Manęs nerasi, manęs nerasi, manęs nerasi.. Skamba galvoj, o kaip jausmai? Kokie jausmai? O gal geriau, kam? Keista man ši tuštuma, keista- nieko nejausti, visiškai... Nebent Tik kvailą graužatį, dėl nieko. Kartais galvoju, kaip gerai būtų apsimesti, kad neturiu širdies, bet juk taip neišeis atkreipti į save dėmesio arba per ne lyg sunkiai, gi ne tam noriu atiduoti jėgas.. Tik dar neaišku kam.. Bang bang bang bang bang.. Myli nemyli, plėšysim rožių lapelius penktadienį? Myli? Nemyli? Mano? Nemano? Reikia? Nereikia? Žinoma, jog ne, ne, ne.. Bet aš pasiimsiu, tai, kas nepriklauso. Brangieji?




2 komentarai:

  1. akys būna geriau už vandenynus, ir aš tokių savininką turiu, bet tik žvilgsnis mus ir tesieja



    ir dėl širdies, aš irgi kartais noriu jos neturėt

    AtsakytiPanaikinti
  2. ne visų žmonių akyse galima paskęsti, į kaikurių žmonių akis, net nenoriu žiūrėti ir tikrai ne dėl akių, bet sielos gražumo. Dėl tų asmenų jau geriau plūduriuoti vandenyje ir jausti neapsakomą malonumą ir silpnumą.. o dėl širdies, kartais tiesiog geriau būtų nieko nejausti, nes jausti būna per daug sunku, geriau nusispjaut į tuos, kuriems nerūpim!

    AtsakytiPanaikinti