Paviršutiniškas pasaulis ir aš jo viduryje. Pasirodo, nesugebu tam atsispirti, o gal net nesipriešinu. Nagų lakai, lūpų blizgesiai, auskarai, apyrankės, žiedai, kūno kremai ir visa kita puošia mano stalą, grindis ir lentynas. Kai kurie net nepanaudoti... Viskas tik išorė, viskas tik paviršius apsinešęs sluoksniu dulkių, kuriomis mes mėgaujamės. Pasiklystu, nebesuprantu nei kas aš, nei kas mano draugai, ar priešai. Kodėl jie dingsta ar vėl pasirodo? Tuštybė, kad ir kokia jį būtų šlykšti- mus žavi, mes ja mėgaujamės. O gal tai ir yra gerai, rasti daiktus, kurie sugeba mums suteikti džiaugsmo, jeigu žmonės, kuriuos vadinom draugais, nebesugeba. Tik tie, kurie yra visada šalia, tie, kurių nesugebame pakankamai vertinti, kurie besąlygiškai myli mane, kad ir kokia šlykšti, šykšti ar dar kokia bebūčiau, sugeba išlikti šalia už ką turime būti dėkingi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą