Žmonės, kurie renkasi neišsipildymą yra beprotiškai lengvi ir neįtikėtinai sunkūs. Jie žino, ko nori, bet supranta, kad didžiausias malonumas- geisti, nepasiekiamų dalykų. O tada, kai tu galėsi jausti jų kvapą, užuosti skonį tau atrodys, kad geri tuštumą ir minti oru. Tai nėra blogai, mes susirasim, kažką kitą, ko galėsime geisti. Tai žmonės, kurie renkasi neišsipildymą.
Dažnai pagaunu save, vagiančią mintis, idėjas, jausmus. Iš filmų, knygų, straipsnių, žmonių.. Be jų mano ir taip besikartojanti ir paviršutiniška kalba, rašysena, būtų dar neįdomesnė. Regis, kaip gyvulys iščiulpiu visa, ką jie išgyveno, pasiimu sau ir bandau tai išgyventi, įsivaizduoti save tuose kažkuo nepaprastai ypatingomis situacijose, jų pokalbiuose, atrodo, jaučiu kiekvieną žodį, kiekvieną žvilgsnį, reakciją, norisi ir mums išgyventi kažką labai ypatingo, kažką, kas būtų vertas knygos, kas būtų vertas gyvenimo.
Aš irgi mėgstu taip daryti. Jei neturiu kažko ypatingo savo, bent galiu pasiskolinti. Na gerai, gal pasisavinti. Bet kas čia blogo? Kiti pavogia daiktus, neįkainojamą turtą, bet kokį apčiuopiamą daiktą, o čia, kad ir paimsi vieną kitą jausmą, niekas nepastebės, jei peprisipažinsi. Tarsi maža paslaptis. Bet na ir kas, jei taip geriau? Gal kada nors kas nors taip skolinsis iš mūsų...
AtsakytiPanaikintiBet pasisavinti svetimus jausmus, išgyvenimus.. Aišku jiems nerūpi, bet norėčiau rašyti tik apie save. Norisi išgyventi tą džiaugsmą, meilę, pyktį, tuos tikrus jausmus, nors ir išgyvename, bet jie, regis, kažkuo kitokie, kažkuo netikri, nors tikraiusiai yra atvirkščiai. Tai, aišku, tegu apie mus rašo, juk mes to vertos. O, gal jau ir rašo...
AtsakytiPanaikintiGal tik atrodo netikri, nes nesuteikiame jiems didesnės prasmės, reikšmės. Nežinau... Sumenkiname? Nemanau, kad reiks visą laiką taip skolintis jausmus tarsi kokioms skoliniautojoms. Gyvenime būna visko, visko atsitinka. Ir viskas greitai pasikeičia (:
AtsakytiPanaikinti