Nieko nesakyk.

Pasirodo, man per daug sunku tave mylėti. Meilė- keista, tai pasirodo, netinkamu laiku ir džiugina sielą bei priverčia kankintis, tuo pačiu metu, tai netikėtai dingsta. Mums, mirtingiesiems, tikriausiai nevalia suprast meilės amžinumą, nors atsiranda keli laimingieji, keli beprotiškai laimingi žmonės, kurie randa žmogų, kuris pasiruošęs dėl tavęs paaukoti viską... Nesuprantu, kas man daros, jie klausia, taip ir atsakau, jog nežinau, jie nesupranta kaip galiu nežinot. Nieko nežinau, nieko nenoriu žinoti, nieko nesuprantu. Vaikštau apsnūdus, lyg tik mano apvalkalas vaikščiotų, o aš.. O kur aš.. Mano judesiai, veiksmai, tik jau atmintinai išmokti pasikartojimai, jei jų nemokėčiau, niekur kūnas nejudėtų iš vietos. Nors ir dabar rašau lyg iš įpratimo. Viskas vyksta taip tingiai, taip sopūlingai, tai pesimistiškai, taip.. Vėl nežinau kaip tai apsakyti žodžiais, man sunku. Nieks nebepadeda pakeist šios būsenos, net ir ta kas seniau padėdavo.. Nei kava, nuo kurios mane purto, bet be jos negalėčiau atlikt net monotoniškų judesių, nei šokoladas, grūdamas saujom į burną, kuris suteikia cukraus mano kraujui ir šiek tiek laimės hormonų man, nei miegas, nei grynas oras, nei vanduo. Niekas. Viskas tik laiko švaistymas. Nespėju sugaudyt dienų. Jos kaip smėlis išbėga iš mano trapių pirštų, jaučiu kaip gyvenimas juos pačiumpa, sukioja taip kaip pats nori, jaučiuosi bejėgė ir silpna, labai silpna kaip zombis, kaip mumija, kaip besielis padaras, egzistuojantis, nors pats nesuprantantis kodėl. Kalbu su žmonėm, kažką įnirtingai jiems pasakoju, vidury, o kartais net pačioj pradžioj, jaučiu kaip jiems neįdomu, nusuka kalba, ignoruoja, pradeda kalbėtis nebe su manim. Ignoruoti stengiuos ir aš nors man nusukta nugara. Nežinau ką daryt, laukiu to ryto, kai atsibusiu ir jausiu save. Keista, žiūrėt kaip bėginėja pirštai klavetūra, o tu nieko negali padaryt. Ištrinu, o jie vėl parašo, tik dvigubai daugiau. Nukandžiojau lūpas, noris užmerkt akis, nieko negirdėt, tragiška. O aš norėjau gulėt ir matyt, kad mano krūtinės ląsta tuščia kad organų nėra, gulėt savo kraujy, nes skauda viduj, atrodė geriau kentėti fiziškai kaip nors save žeisti, gi aš kalta dėl visko, tik aš, tik aš.